tag:blogger.com,1999:blog-2886949633199077542024-03-13T14:25:10.142-07:00si, ouiteiginiaisihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.comBlogger103125tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-39371975673950104732017-01-07T03:49:00.001-08:002017-01-07T03:50:34.167-08:00Kambarys kaip mūsų kūnas<i>Kambarys yra didesnis mūsų kūnas, sakė vienas protingas arabas. Kūnas, po kurį galime vaikščioti, iš kurio galime išeiti ir išsikelti. Bet ir išsikėlus jis atbėgs iš paskos, pamatysime, jog į naują vietą atsivežėme tą patį kambarį ir jo baldai turi tuos pačius įpročius ir į stalo kampą užsigaunam vis tą patį kelį</i>. Rašė vienas protingas lietuvis Kęstutis Navakas (Gero gyvenimo kronikos. 20 p.).<br>
<br>
Ir aš nepaliauju laukti, kol prisijaukinsiu naują <i>savo</i> kambarį su viltimi iš/atrasti save iš naujo.
sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-45037197443559490972017-01-03T08:25:00.002-08:002017-01-03T08:29:14.954-08:00kas liečia... kraustymąsi/Šį tekstą rašiau užrakinusi duris, atidavusi raktus, dardėdama pakeliui į mamos namus./<br> <br>
<br>
Per šią savaitę išmečiau ir palikau tiek daiktų, kad laisvai būtų užtekę įsikurti be lagamino atvykusiam naujakuriui / naujakurei. Atsikračiau galybės indų, drabužių, knygų, virtuvės įrankių bei rakandų ir t. t. <br> <br>
<br>
Iš pradžių pasirinkimai buvo lengvi: pirmiausiai iškeliavo suplyšę, pasenę, atsibodę daiktai. Paskui darėsi sunkiau. Kas mažiau naudojama ar užima daug vietos irgi su širdgėla buvo metama lauk arba atiduodama. Prifarširavus lagaminus ir krepšius tiek, kad per siūles tratėjo, mus ištiko nusivylimas. Didysis lagaminas buvo nepakeliamas. Tada išryškėjo tikrieji prioritetai. Kad galėtų likti svarbiausios knygos, išmečiau plaukų tiesintuvą, palikau dvi lėkštes (vieninteles, kurias planavau pasiimti), išėmiau svarstykles (bliamba!) ir atsikračiau vos vienos knygos. Kurių galų, kas žino. <br> <br>
<br>
Nors knygų buvo gaila kažkaip racionaliai dėl jų išskirtinumo arba investicijų, apsiverkiau, kai galvojau, kad nepavyks pasiimti dviejų mylimiausių pledukų. Lyg ir niekuo neypatingi: vienas mėlynai languoto audinio, o kitas dryžuotas baltomis, mėlynomis, rožinėmis juostelėmis. Juos turiu dar nuo gyvenimo Vilniuje laikų. Jais apklodavau lovą ankštame bendrabučio kambarėlyje. Bet šiame mieste šie pledukai dar labiau pasikrovė jausmais. Po jais skaitydavau knygas, jais užklodavau užsnūdusį cl, su jais ir po jais rutuliodavomės, jais apsisiausdavau neradusi chalato.<br> <br>
<br>
Tai, kad šie pledukai tapo svarbesni už galybę knygų, batų, virtuvinių daiktų, rūbų, tikrai neatsitiktinumas. Iš karto prisiminiau seniai klausytą podcastą apie prieraišumą ir H. Harlow eksperimentus. Švelnūs, malonūs liesti daiktai suteikia ne tik fizinę šilumą, bet ir patenkina gyvybiškai svarbų jausminio prieraišumo poreikį. Kaip ir ne iš visai etiškų Harry Harlow eksperimentų paaiškėjo, kad nuo gimimo atskirtos beždžionės gerokai didesnę laiko dalį praleisdavo su švelniu audiniu apdengtomis mamomis robotėmis, kurios neatliko daugiau jokios funkcijos, nei su maitinančiomis, tačiau šaltomis metalinėmis robotėmis. Prieraišumo poreikį tik labai trumpomis akimirkomis nugalėdavo alkio jausmas. <br> <br>
<br>
Prisiminus tų pledukų prisilietimą, net dabar, rašant šį tekstą, susikaupė gumulas gerklėj. Bet fiuuuu, jie kartu su manim važiuoja į nežinią. Liesti, liestis, įsikniaubti ir ne taip baisu.
sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-83115310994523822952016-10-29T01:22:00.000-07:002016-10-29T01:22:03.360-07:00gizmo-kaka<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://thewolfmancometh.files.wordpress.com/2012/12/gremlins-movie-gizmo-mogwai-santa-hat.png?w=1200" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://thewolfmancometh.files.wordpress.com/2012/12/gremlins-movie-gizmo-mogwai-santa-hat.png?w=1200" width="320" height="180" /></a></div>
Vakar <i>vartydami</i> netflixą, užkliuvom už gremlinų filmo. Nors nei siužetas, nei aiškios scenos nebuvo išlikusios atmintyje, iš karto prisiminiau tą vidinį virpėjimą vaikystėje, kai gremlinus rodydavo per lnk. Prieštaringų jausmų – švelnumo, jaukumo ir baimės bei pasišlykštėjimo tais padarėliais – nuotrupos buvo gyvos mano mintyse. Bet buvau tikra, kad šis filmas man šįkart būtų juokingas. </br> </br> Ir taip pasigirdo: <i>davai </i>pažiūrim truputį, noriu vėl pamatyti tą vietą, kai jie iš pūkuotų gyvūnėlių pavirsta pabaisomis. Truputį, gal 10 minučių. Tai aišku, peržiūrėjom visą filmą! </br> </br> Kaip keista ir įdomu buvo vėl susidurti su vaikystės baime, kelis kartus vis tiek krūptelėti ir būti taip įsijautus į filmą, kad neišvengiau garsiai pabarti veikėjų (nu greičiau, greičiau, bėk ten!). Taip, aš dažnai tai darau. </br> </br> Čia dabar galėtų labai tikti moralas apie tai, kaip kartais sveika akis į akį susidurti su senomis, nekonstruktyviomis baimėmis. Ir jei gali susidurti su maža vaikystės baime, gali ir dar daugiau. Bet kas aš jums? Kokia nors <i>kaučerė</i>? O užslėptas moralas iš tikrųjų yra: jei jums patinka mėgautis kvailais dalykais, tai ir mėgaukitės. Amen. sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-90663690650521248412016-07-29T00:55:00.001-07:002016-07-29T01:26:17.174-07:00grupės ir išdavikaiHidden Brain: Episode 24: Tribes and Traitors.
<br>
<br>
Labai skaudus ir labai gražus podcastas, kuriame paliečiama grupės ir išdavikų tema. Realios istorijos apie tai, kaip parodžius empatiją grupės priešo atžvilgiu, užsitarnaujama išdaviko etiketė. Kaip gilus skausmas ir trauma, neretai trukdo suprasti bei įsijausti į kitos grupės kančią. Nors pavyzdžiai iš Izraelio ir Palestinos konflito, priminė nemažos dalies lietuvių požiūrį į holokaustą. Tarsi pripažinus kitų žmonių grupinę traumą ir kančias, iš tavosios bus atimta teisė į sąvąjį skausmą. Pavyzdžių tikriausiai būtų galima surasti begalę ir ne tik iš tarpvalstybinių, bet ir tarpasmeninių konfliktų. Labai padeda save pagauti, kai prieš bandant įsiklausyti, (vos) neišsprūsta, o bet aš..
<br>
<br>
<br>
Norint pasiklausyti, reikėtų paieškoti <a href="http://www.npr.org/podcasts/510308/hidden-brain">čia</a>.sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-91016153989673760532016-02-28T02:19:00.002-08:002016-07-29T01:27:37.079-07:00užsimerkus<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://3.bp.blogspot.com/-cxA0oTS4aNE/VtLJePe73tI/AAAAAAAAAgo/qbOfeupMGQo/s1600/P2277974.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" src="https://3.bp.blogspot.com/-cxA0oTS4aNE/VtLJePe73tI/AAAAAAAAAgo/qbOfeupMGQo/s320/P2277974.jpg" /></a></div>
<br>
<br>
Daug dalykų atsitinka ir (arba) gali atsitikti, kai esi užsimerkęs. Pamenu tuos rytus savo vaikystės namuose, kai prabudus, tačiau dar neatsimerkus, jausdavau, kad kambarys visiškai pripildytas saulės šviesa. Būdavo taip šilta ir ramu. Tą akimirką tikėdavau, kad išaušo vasaros diena, tačiau užtekdavo šiek tiek išsibudinti ir prisiminti, kad už lango daug sniego ir tikriausiai spaudžia minusas. Ir nors greitai išsisklaidydavęs, tas momentas būdavo toks saldus, saldus.
<br>
<br>
Kai gyvenau Vilniuje, vaikščiodama ir klausydama muzikos, kartais užsimerkdavau ir bandydavau nueiti kuo ilgesnę atkarpą. Ausyse skambėdavo galbūt modest mouse, gal koks post-rockas, akyse būdavo tamsu ir aš žingsniuodavau gal tris, gal dešimt metrų. Kojos tapdavo sunkesnės, laikas sulėtėdavo. Atsimerkdavau, kai mano vidurius užliedavo toks malonus nesvarumo, baimės ir nežinomybės sukeltas virpulys.
<br>
<br>
Vakar buvo viena iš tų saulėtų žiemos pabaigos dienų. Išėjau pafotografuoti netoli namų ir, kai jau ruošiausi iš to parkelio link namų, prisiminiau tos saldžios apgavikiškos saulės rytus, tas trumputes nesvarumo atkarpas. Užsimerkiau. Po kojomis gurgdždėjo sniegas, netoliese pravažiuodavo automobiliai, ir nieko neatsitiko. Kartais tai daugiausia kas gali įvykti.sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-43714793628286378102015-11-27T05:37:00.001-08:002015-11-27T05:41:34.520-08:00... and you gave me a crock of it.<i>Manchester I gave you fifty years and you gave me a crock of it.</i> (Antony Rowland)<br />
<br />
T. I gave you 5 years and you gave me a crock of it. — Taip norisi perfrazuoti šią eilėraščio eilutę. Bet kartais naudinga suvokti, kaip viskas bergždžia, kad galėtum pakeisti eilę prekybos centre, senus rūbus ar tikslą.<br />
<br />
Nors pabaiga, kiek nuspėjama ir nebetaip taikliai apibūdina šiandienos jauseną, visas eilėraštis <a href="http://www.lyrikline.org/en/poems/manchester-11829#.VlhaenYrLIU">čia</a>.
sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-9432606198844112922015-11-10T11:07:00.001-08:002015-11-10T11:08:57.498-08:00sukeistinimasLabai keista čia sugrįžti ir rasti visus šiuos įrašus. Kartais jie tokie nebeatrakinami, kad rodosi parašyti kito žmogaus, kartais tokie vis dar maudžiančiai svarbūs ir daug geriau suformuluoti, nors ir kliaujantis kažkokiu intuityviu jausenų apčiupinėjimu.
Keistas yra apskritai šitas noras kažką vis čia parašyti: neturiu nei skaitytojų (nors užklysdavo vienas kitas), nei pati čia dažnai užsuku. Bet tas neapibrėžtumas tarp privataus ir viešo yra kažkoks varikliukas, verčiantis ieškoti įdomesnių prieigos būdų, bandyti išlaviruoti tarp visiško dienoraščio (atsikėliau, išgėriau kavos, paskaičiau šį bei tą, dirbau, nesisekė ir pan.) ir meninio teksto (kam tos pretenzijos?).
Be to, keista ir gera susitikti su praeities savimi: pasimatuoti emocijas, ambicijas, svajones (ką išaugau, kam pati susitraukiau), surasti, kas liko pamiršta giliai atminties stalčiuje ir apsaugoti nuo laiko kandžių.
Atrodo, kad mano siekis čia sugrįžti panašus į rusų formalistų apibūdintą <i>sukeistinimo</i> priemonę. Žiūrint į savo senus, kartais nebeatpažįstamus įrašus, šiek tiek įskyla automatizuoti savęs matymo akiniai ir aš iš naujo pamatau ją / kitą / save. sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-34429280301942308812013-03-20T11:03:00.002-07:002013-03-20T11:03:20.502-07:00a life long walk to the same exact spot. m.m.mane taip dažnai apima toks begalinis troškimas susidėti daiktus ir išvažiuoti. tiksliau tariant pabėgti. įsėsti į pirmą pasitaikiusį traukinį prie jūros. ar aplankyti mamos. ar nuvažiuoti į kokį kaimą, apžiūrėti kokios senos niekuo neišsiskiriančios bažnyčios. bet tie pabėgimai nėra tokie, kurių norėčiau. norėčiau tikro tikro tylaus ir gilaus pabėgimo. man visada taip suvirpa kažkur viduj dainos apie žmones, kurie jaučiasi kaip nesavi ten, kur yra, kaip <i>I hate the beach / but I stand in California / with my toes in the sand</i>, kuriems tarsi tiksi kažkas galvoj. kažką spaudžia. apie žmones, kurie trokšta ištrūkti, kurie meldžia <i>take me out tonight / Oh take me anywhere, I don't care / I don't care, I don't care</i>. nes iš tikrųjų kartais taip atrodo nesvarbu nesvarbu kur. bet kur. tik ne čia.
bet visada kultinėmis eilutėmis išliks šios:
<i>The days get shorter and the nights get cold. / I like the autumn but this place is getting old. / I pack up my belongings and I head for the coast. / It might not be a lot but I feel like I'm making the most.
</i>
sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-3489636886558285562013-02-24T02:45:00.002-08:002013-02-24T02:45:17.965-08:00priminimas.2043 03 07 man bus didi diena. kodėl?
prieš įsėsdami į traukinį rygos stotyje pastebėjom tokį <i>bachūrą</i> -- kitoks žodis čia netinka -- <i>bachūrą</i> tupintį ir giliai apie kažką susimąsčiusį. dievaži, iš toli jis tikrai atrodė, kaip besituštinantis <i>bachūras</i>. mes net šiek tiek sutrikome, bet jis tiesiog tupėjo ir kažką mąstė. šitas vaizdas mane privertė prisiminti, kad cl. negali normaliai patupėti, ir šiek tiek iš jo paišaipyti. o viskas baigėsi tuo, kad susilažinome, jog būdama 55-erių aš vis dar sugebėsiu tupėti. khm, tada susimąsčiau, ar čia labai jau didelis iššūkis. nepažįstu daug būtent šito amžiaus žmonių. tikrai žinau, kad keli mano pažįstami būdami 50 metų gali patupėti. o apie kitų vyresnių galimybes man niekada neteko sužinoti.
tai bus man iššūkis sveikai gyventi ir prasimankštinti, kad būdama 55-erių galėčiau atlikti patupėjimą. o paskui bala nematė. o pala iš ko mes susilažinom? sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-67437822310811642882012-11-17T09:03:00.002-08:002012-11-17T09:05:51.797-08:00.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://3.bp.blogspot.com/-gWk6nbS8RWo/UKe7Szqa_MI/AAAAAAAAAbE/g6W3dLQeEUs/s1600/kaipdangus-vi.jpg" imageanchor="1" style="margin-left:1em; margin-right:1em"><img border="0" height="270" width="400" src="http://3.bp.blogspot.com/-gWk6nbS8RWo/UKe7Szqa_MI/AAAAAAAAAbE/g6W3dLQeEUs/s400/kaipdangus-vi.jpg" /></a></div>
kažkada, kai dar nebuvo feisbuko, nuotraukomis dalindavausi public.fotki.com. paskui viską paslėpiau po užraktais ir pamiršau. gerai, kad atmintis neprarijo slaptažodžių. ir šiandien, kai po akimis pasimaišė senas public.fotki naujienlaiškis, kviečiantis gauti kažkokių nuolaidų ar akcijų, atsidariau tą seną nuotraukų spintą. daugeliui nuotraukų jau septyneri metai. tarp kurių vienintelis likęs g. katės atvaizdas, vienas iš nedaugelio nusviedžiančių mane į prisiminimus apie g., į tuos šiltus vasaros vakarus, šiltą alsavimą, cigarečių kvapą jo apykaklėje, ir laukimą, laukimą. kiek pamenu katė susirgo gal po trijų metų, ir buvo užmigdyta. o gal ir nebuvo, tik išėjo prieš mirtį, kaip katės, būna, išeina.
ten kelios nuotraukos ir iš kapinių. neįprastos. juk man septyniolika. ramus vasaros vakaras, mano objektyvas gaudo žalias vandens cisternas, laikinus o gal ir nelabai, žalius vagonėlius. pamenu, sutvarkę tėvo kapą, aplankėm močiutę.
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://3.bp.blogspot.com/-AZIO8U8DtrI/UKfDQLs9hnI/AAAAAAAAAbY/GLQtc47bAPU/s1600/namai-vi.jpg" imageanchor="1" style="margin-left:1em; margin-right:1em"><img border="0" height="270" width="400" src="http://3.bp.blogspot.com/-AZIO8U8DtrI/UKfDQLs9hnI/AAAAAAAAAbY/GLQtc47bAPU/s400/namai-vi.jpg" /></a></div>
tą pačią vasarą pirmą kartą buvau rašykų susitikime, jaučiausi kartu suaugusi, ir mažvaikė. fotografavau, kaip visada žmones, su kuriais nelabai daug ir kalbėjau. labai lemtinga. nes po to atrodo jų niekada nei sutikau, nei kalbėjau, nei žinau, kur jie yra.
bet ne viskas taip prarasta. mano ilgi, ilgi plaukai, kuriuos pasirodo turėjau 2007 m. ima ir lėtai atauga, geležinkelis, kurio taip pilna mano paauglystės nuotraukose, vis dar stovi giliai įleidęs šaknis mano gimtajame mieste, o su kai kuriais žmonėmis vis dar taip norisi susitikti. ir jei jie sugebėjo neužtrokšti toje nuotraukų spintoje per tuos metus, tikriausiai bus kažkur ne tik nuotraukose ir toliau.
sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-6663706212395530102012-10-17T02:19:00.002-07:002012-10-17T02:19:57.570-07:00[kaip banalu]: apie muzikąprisimenu, kai prieš dvejus metus savo grupiokės k, paklausiau apie muziką. ir ji man atsakė. <i>mmm, na man dabar muzika nėra labai aktuali</i>, o aš truputį nustebau.
dabar pačią stebina, kokie nemuzikalūs buvo pastarieji dveji metai. vos keletas koncertų, keletas giliai įstrigusių albumų, kelios dainos <i>ant repeato</i>. per tuos dvejus metus sukurta nauja gera muzika tikriausiai būtų galima užversti nesuskaičiuojamus angarus plynuose laukuose ir užpildyti visus vandenynus. tik kažkaip man to nereikėjo.
michel thomas kalbų cd, telikas kur nors tuomet <i>aktualia</i> kalba, ar skaitymas skaitymas skaitymas užpildydavo visą laiką, todėl užteko tų kelių dainų, kelių albumų, kai atsirasdavo poreikis.
jau kelias dienas iš eilės galvoju apie tą poreikį. bakalaurinis, sunkios magistro sesijos,<i> nežinau ko noriu, nieko negaliu</i> periodai. maždaug tada man reikėdavo muzikos kaip ramsčio, kaip ginklo, kaip pagalvės, kaip suknistai kratančio ryanair lėktuvo, skraidinančio į trumpą atokvėpį.
kaip dabar.
laukiu, kada vėl man nebereikės muzikos. nors trumpam.sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-67182898959731317342012-06-26T09:56:00.001-07:002012-06-26T09:57:16.440-07:00apie nieką.pamenu dar prieš didijį sprogimą iš smulkių detalių dėliojau mozaiką, ką darysiu, kai tai baigsis. įsivaizdavau, kad simboliškai iškart po visko pasikeisiu patalynę į šviežią, kvepiančią skalbimo milteliais, kad dažniau dėvėsiu sijoną, ir eisiu į pievą prie upės skaityti savo malonumui; skaitysiu ilgai su pasimėgavimu, šiltam vėjui įsmunkant po marškinėliais, gerdama kavą su pienu ir pan.
bet tas sprogimas nebuvo toks jau didelis, viską pakankamai ramiai pabaigiau, nors cl. tikriausiai sakytų kitaip, sudėliojau paskutinius taškus, paskui dar kurį laiką jutau maudimą paširdžiuos, tada atėjo kitas sprogimas ir palengvėjimo jausmas.
patalynę pasikeitėm kažkada tarp tų datų, visai nesimboliškai, šiaip kažkurią dieną. šiltas vėjas, nesuprasi, pasirodė, ar ne. bet atsirado toks laisvės metas, kai žmonėms manęs paklausus, ką šiuo metu veikiu, galiu atsakyti——nieko. nestudijuoju, nedirbu, nesavanoriauju.
to paprastai neprisipažįstu, bet iš to nieko neveikimo einu filosofijos paskaitas, mokausi kalbų, skaitau knygas. veiklos, kurios neįkrenta į visuomenei priimtas užimtumo schemas tampa nieko neveikimu. o man patinka pati mintis, kad iš nieko neveikimo einu į filosofijos paskaitas. ir mane truputį baugina mintis, kad kai pradėsiu dirbti, nebeprisiliesiu prie tų klausimų, nebeturėsiu jėgų ir prabangos taip svarstyti dalykų, kurie tame lauke bus tikriausiai visiškai nesvarbūs ir net kvaili. bet tada prisimenu, jog tikrai neturiu tiek valios, talento ir akademizmo, kad galėčiau eiti toliau.
bet dar pamatysim, <strike>kokia mozaika</strike> koks vitražas išryškės. man be galo be galo patinka vitražai. ir rytinė šviesa.
o čia šiaip <a href="http://www.youtube.com/watch?v=TPl3q_Ktt84&feature=player_embedded#!">graži daina</a>, kurią neseniai grojo bytefm.de ir man patikosihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-51279693694692801622012-04-11T01:47:00.003-07:002012-04-11T02:04:45.604-07:00belaukiant sprogimo.aš vis dar dirbu įprastu ritmu, o laiko nenumaldomai mažėja, sapnai intensyvėja ir nerimo kamuolys vis auga. jaučiu, kokia darausi nuobodi kitiems, bet vis įdomesnė sau. nors ir keikiu diletantus akademijoje, bet pati einu jų praminti keliu. paradoksų laikas. noriu kad tos kelios savaitės praeitų greičiau, ir kad niekada nesibaigtų. <br /><br />žiūriu žiūriu į tas pačias nuotraukas ir staiga ištirpsta datos, dingsta autorystė. ir aš priversta vėl iš naujo ieškoti, rašyti, klausti. ir tai ne sapnas. jos man nieko nebesako, tos nuotraukos. o aš priversta barškinti klaviatūra. kad ją kur velniop tą akademiją, tikiuosi prasmukti kaip diletantė. <br /><br />aš tik noriu išsimiegoti iki nebegalėjimo, o pabudus tik gerti kavą ir be tikslo vartyti internetą.sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-72990651634567429892012-03-22T07:20:00.006-07:002012-03-22T07:39:55.775-07:00nors ir lova sulūžusi.būna dienų, kai viską norisi daryti <span style="font-style:italic;">teisingai</span>: nuo ryto kryptingai rašyti magistrinį, pasidaryti naminių ukrainietiškų koldūnų, vietoj to, kad virti parduotuvinius, nuoširdžiai pagal planą pasimokyti kalbų (žodžiai, žodžiai, paskaitymas, žodžiai, paskaitymas), net pataupyti elektrą.<br /><br />ir atrasti kažką džiuginančio. kažką tokio —— <br /><a href="http://4.bp.blogspot.com/-QufYIe4kj0E/T2s3XCX-tzI/AAAAAAAAAXo/c4S2G1zb6s4/s1600/M.K.Ciurlionis.jpg"><img style="float:left; margin:0 10px 10px 0;cursor:pointer; cursor:hand;width: 400px; height: 257px;" src="http://4.bp.blogspot.com/-QufYIe4kj0E/T2s3XCX-tzI/AAAAAAAAAXo/c4S2G1zb6s4/s400/M.K.Ciurlionis.jpg" border="0" alt=""id="BLOGGER_PHOTO_ID_5722728620418316082" /></a><br /><span style="font-style:italic;">M.K.Čiurlionio nuotr.<br /></span><br /><br />turėjau įtarti, kad Čiurlionis fotografavo, daug tuometinių dailininkų naudojo fotoaparatą, nors kaip ir precizišką, bedvasį, mechanišką įrankį. todėl visai ir nekeista, kad niekur neradau jokių datų, ir kad praleidau pro akis ir ausis šitą faktą. pats MKČ tikriausiai viską darė <span style="font-style:italic;">šiaip sau</span>, be ambicijų, be jokio plano, be nuoseklaus registravimo. <br /><br />o aš negaliu atsižiūrėti.<br /><br /><a href="http://3.bp.blogspot.com/-mCxqObiYRnw/T2s45F4VA0I/AAAAAAAAAX0/CYRGLRmH4fc/s1600/M.K.Ciurlionis-SuluzusiojeLovoje.jpg"><img style="float:left; margin:0 10px 10px 0;cursor:pointer; cursor:hand;width: 400px; height: 281px;" src="http://3.bp.blogspot.com/-mCxqObiYRnw/T2s45F4VA0I/AAAAAAAAAX0/CYRGLRmH4fc/s400/M.K.Ciurlionis-SuluzusiojeLovoje.jpg" border="0" alt=""id="BLOGGER_PHOTO_ID_5722730304986481474" /></a><br />M. K. Čiurlionio nuotr. <span style="font-style:italic;">Sulūžusioje lovoje</span><br /><br />visai kaip mes.sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-75486019000368360132012-03-16T09:12:00.010-07:002012-03-16T09:55:30.834-07:002012-1988=.<br /><a href="http://3.bp.blogspot.com/-aXg1NE1psOE/T2NurXvI-fI/AAAAAAAAAXE/dUqj_VlpDbM/s1600/vilnius-universalin%25C4%2597-parduotuv%25C4%2597-vaik%25C5%25B3-pasaulis-nuotr-v-i-panovo-1967m.jpg"><img style="display:block; margin:0px auto 10px; text-align:center;cursor:pointer; cursor:hand;width: 298px; height: 209px;" src="http://3.bp.blogspot.com/-aXg1NE1psOE/T2NurXvI-fI/AAAAAAAAAXE/dUqj_VlpDbM/s400/vilnius-universalin%25C4%2597-parduotuv%25C4%2597-vaik%25C5%25B3-pasaulis-nuotr-v-i-panovo-1967m.jpg" border="0" alt=""id="BLOGGER_PHOTO_ID_5720537643075828210" /></a><br /> (<span style="font-style:italic;">I. Panovo nuotr. 1967</span>) <br /><br />vis pagaunu save sakant, kad prieš metus, kai dirbau knygyne arba, kai gyvenau vilniuje, kai veikiau šį ar aną.. tada sustoju ir pergalvoju, kad ne, ne prieš metus, prieš du. kartais atrodo, kad pasaulis sustojo: man vis dar dvidešimt dveji, čia atvykau vos prieš pusmetį, vis dar esu įsimylėjusi, vis dar bandau surasti giją, kuria galėčiau vėliau sekti, vis dar, kai liūdna, įsijungiu tą pačią muziką..<br /><br />bet kai prisimenu kitus, prisimenu miestą vilnių, atrodo, kad tik aš sustojau. draugai tuokiasi, apsinėščiuoja, keičia darbus, o man vis dar dvidešimt dveji, aš ką tik palikau vilnių, o jie kyla karjeros laiptais, išvažiuoja į užsienius, ir grįžta, o aš dar ką tik svajinai įsimylėjusi, ett.<br /><br />ir vilnius keičiasi taip, kad nebesugebu jo aprėpti, kai prabėgom užvažiuoju, matau naujas iškabas vietoj senų, išgirstu kitus stotelių pavadinimus, atsimušu kakta į tris kartus daugiau <span style="font-style:italic;">kofeinų </span>, bibliotekoje randu pasikeitusią tvarką, ir taip liūdna pasidaro, kad jis keičiasi, mano mylėtas miestas, o aš nesuspėju, gal todėl ir magistrinį pasirinkau rašyti apie vilnių ir apie atmintį, kad suprasčiau gilesnius mechanizmus, ir tie pokyčiai sugultų mano galvoje į kažkokią sistemą ir kad po tų dviejų pilnų metų grįžusi galėčiau susiorientuoti.<br /><br />ir kai važiuojam autobusu su cl. savo mieste, pasipasakoju, kaip man baugu kartais dėl tų pokyčių, ir jis mane nuramina, kad tikriausiai ir mano draugams atrodo taip pat, kad kiekvienam atrodo taip pat, kad niekas nevyksta, kad visam tam, ką aš darau, reikėjo šiokio tokio ryžto ir noro pokyčiams. <br /><br />mhm, man dvidešimt ketveri, aš dar toli gražu nepradėjau daryti karjeros, ir ačiūdie, neapsinėščiavau, bet per tuos dvejus metus, perlipau barjerus, kuriuos turėjau perlipti, galiu daryti dalykus, kurių nesitikėjau daryti -- beveik išmokau naują kalbą, skaitau jau septintą knygą ispaniškai (kai anksčiau su baugumu imdavau į rankas grožinę knygą angliškai), beveik prisiminiau dvi primirštas kalbas, neskaitant anglų, aplankiau tris šalis, kuriose dar nebuvau buvusi, nors gyvenau toli nuo draugų ir šeimos, padėjau gal tris didelius žingsnius į priekį .. <br /><br />bet nenustembu, kai manęs paklausia, kiek man metų, jau turiu atsiskaičiuoti: aha, 2012-1988=sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-90600408217857863552012-02-19T03:32:00.003-08:002012-02-19T03:52:28.732-08:00atminties obsesija<a href="http://3.bp.blogspot.com/-AsUlJwaMGrQ/T0Dd8V8bKXI/AAAAAAAAAWk/HrDGINltWxg/s1600/0155.jpg"><img style="display:block; margin:0px auto 10px; text-align:center;cursor:pointer; cursor:hand;width: 400px; height: 267px;" src="http://3.bp.blogspot.com/-AsUlJwaMGrQ/T0Dd8V8bKXI/AAAAAAAAAWk/HrDGINltWxg/s400/0155.jpg" border="0" alt=""id="BLOGGER_PHOTO_ID_5710808356258261362" /></a><br /><br />bandymai prisiminti, man panašūs į šitą nuotrauką: įtempęs visas jėgas bandai keisti žvilgsnio fokusuotę, užsimerkti, atsimerkti, prieiti arčiau ar atsitraukti, ir kartais pavyksta įžiūrėti aiškesnius kontūrus. bet ar tai, kas <span style="font-style:italic;">išryškėja</span> nėra tik dabarties konstruktas, smegenų žaismas, užmetant tinklelį, kažkokį rėmą, ir paduodant kaip tikrą, nors tai besą visai kas kita. nėra nė menkiausios abejonės, kad dabartis daro įtaką, formuoja mūsų (menamą) praeitį, ir atvirkščiai.<br /><br />todėl su šypsena pasitinku, kai kurių žmonių teiginį iš Klumbytės disertacijoje aprašytų interviu: sovietmečiu buvo geriau, nes net ir kiaulėms buvo duodami duona ir pienas. ir kaip galima apversti šį teiginį, kad produktai buvo tokios kokybės, kad juos duodavo gyvuliams. kažkuo žavi ta argumentacija, net ne klydimo momentas, bet kažkokia kūrybinė klaida. <br /><br />kartais pagaunu save sakant netiesą. ne dėl to, kad siekčiau naudos ar bandyčiau atrodyti geresnė. atmintis man, regis, diktuoja sakinius, kurie išsprūsta patys, ir kai prie jų grįžtu, suprantu, kad dėl susiliejusių kontūrų, mano tinklas sugavo kažką kita. arba: būna dėmės, labai erzinančios balkšvos, juodos, bet kokios (man regis, kad filme <span style="font-style:italic;">eternal sunshine of the spotless mind</span> jos buvo daugiausia vaizduojamos irgi kaip susilieję vaizdai). tada stengiuosi rašyti, skambinti, klausi, ar kitas žmogus atsimena ką nors, gal galėtų užpildyti tas dėmes, bet dažniausiai pasitaiko, kad aš jiems labiau padedu, nei jie man. Man patiko, kaip Halbwachs rašė apie tai, kaip mūsų individuali atmintis yra pagrįsta <span style="font-style:italic;">social framework</span>, kaip mes kolektyvuose aktyvuojam savo prisiminimus, ir kodėl negalime atsiminti sapnų.<br /><br />todėl, jei norėsit mane nudžiuginti, parašykit man: ar prisimeni, kaip... ?sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com3tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-73982024655099862142011-12-15T09:26:00.000-08:002011-12-15T09:27:39.191-08:00lapislázuli<a onblur="try {parent.deselectBloggerImageGracefully();} catch(e) {}" href="http://2.bp.blogspot.com/-WRYN9UcJUxE/Tuot6sCLQXI/AAAAAAAAAWE/6Xx4q6Pd_Kk/s1600/IMG_1435.jpg"><img style="display:block; margin:0px auto 10px; text-align:center;cursor:pointer; cursor:hand;width: 400px; height: 267px;" src="http://2.bp.blogspot.com/-WRYN9UcJUxE/Tuot6sCLQXI/AAAAAAAAAWE/6Xx4q6Pd_Kk/s400/IMG_1435.jpg" border="0" alt=""id="BLOGGER_PHOTO_ID_5686407965784621426" /></a>sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-28035670331459494932011-11-26T03:18:00.001-08:002011-11-26T03:36:37.168-08:00~kartais įsijungiu blogą, nežinodama, apie ką ir kaip rašyti. suraitau vieną, du sakinius, ir išjungiu. visada, kai norisi įsijungti ką nors verksmingai nuostabaus, pavyzdžiui bon iver, užsidėti ausines, ir pašniurpščioti sau niekieno nematomai. bet tai ką aš galiu parašyti, kai norisi tik pašniurpščioti, pasikamuoti, o kartu ir pasiguosti? kartais parašau, dažnai parašau, o paskui regis, kad šitas blogas tikra verkšlenimų dežutė. o kas keisčiausia, kad visos tos nuotaikos tokios panašios, kaip prieš dvejus, trejus, ketverius metus.. ką tik suvokiau ir tapo keista. kartais atrodo, kad dalykai, dėl kurių džiaugiuosi, keičiasi, bet tai kas liūdina ir tai <span style="font-style:italic;">kaip </span>liūdina, turi kažkokią vieną giją -- kad tuos momentus, kada liūdėjau atpažįstu save daug greičiau. <br /><br />ir tas klausimas, kurį uždavinėjo visi, nuo filosofų iki kibernetikų: kaip sistema eidama per pokyčius sugeba išlikti ta pati, kaip mes atpažįstam besikeičiančius dalykus, kaip tuos pačius, kaip mes keičiamės ir vis tiek išlaikom kažkokią šerdį. nežinau. ar tai reiškia, kad liūdesys mano šerdis? ar nerimas? kaip ir visi kartais tikiuosi sprogimo, kuris iš esmės mane pakeistų, kažko, kas supurtytų, todėl dažnai klausausi muzikos visu garsu, todėl noriu užlipti į aukštą bokštą, kad pamatyčiau viską kitaip ir kad apsisuktų galva, desperatiškai noriu susikrauti kuprinę įsėsti autobusą, ir bėgti bėgti kažkur..<br /><br />kartais taip parašau, ir išjungiu.sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-63886406992666279182011-08-31T07:45:00.000-07:002011-08-31T08:22:43.352-07:00mintys pakeliui.<a onblur="try {parent.deselectBloggerImageGracefully();} catch(e) {}" href="http://3.bp.blogspot.com/-qhG4lIYBQRY/Tl5RpOIC82I/AAAAAAAAAT8/SJSHMaJwj8Y/s1600/0123.jpg"><img style="display:block; margin:0px auto 10px; text-align:center;cursor:pointer; cursor:hand;width: 400px; height: 264px;" src="http://3.bp.blogspot.com/-qhG4lIYBQRY/Tl5RpOIC82I/AAAAAAAAAT8/SJSHMaJwj8Y/s400/0123.jpg" border="0" alt=""id="BLOGGER_PHOTO_ID_5647040751377511266" /></a>
<br />diagnozuoju sau pokelioninę depresiją. jokios motyvacijos ką nors galvoti, kur nors eiti ar daryti: kalnai rūbų, pūpsančių, virstančių iš skalbinių dėžės, pusiau iškrautos kuprinės, pustuštis šaldytuvas, užkandžių likučiai, ir nenoras gaminti (ačiūdie yra makaronai ir prieskonių dėžutė), žemėlapiai, dar nerandantys vietos, knygos ir neklota lova, dar pripūstas bendrakeleivių čiužinys.. ir taip staiga jau reikia grįžti į mokslus.
<br />
<br />rygoje vieną vakarą pajutau tokį keistą jausmą. arba, tiksliau tariant, supratau, kad nebejaučiu, jog esu kitoje šalyje: jaučiu, kad su artimais žmonėmis (su kuriais esu priversta bendrauti angliškai ir ispaniškai) lankau <span style="font-style:italic;">kitą </span> miestą, domiuosi architektūra, parkais, istoriškai svarbiais objektais, etc. Bet priešingai nei tai darydavau anksčiau, pavyzdžiui lankydama tą pačią rygą, nebejaučiu to faktoriaus, <span style="font-style:italic;">kita </span> šalis, kuris priverčia galvoti, kad čia žmonės kalba kitaip, galbūt mąsto apie tam tikrus dalykus kitaip, etc. galbūt dėl to, kad visus tuos metus kirsdama baltijos šalis pirmyn ir atgal daugybę kartu, jaučiu visą tą regioną susitraukus, arba, kad ypač tuo metu nejaučiu specialios intencijos įsivelti į bendravimą su vietiniais (kaip vietiniais iš <span style="font-style:italic;">kitos </span>šalies), o gal kad anksčiau nekeliavau beveik visai, o per šiuos metus aplankiau daug daugiau vietų, gyvenau kitoje šalyje, ir visa tai tiesiog <span style="font-style:italic;">not such a big deal anymore</span>. nemoku to paaiškinti, bet tuo metu rygos double coffee laukdama eilėje prie tualeto, pirmąkart prisiminiau, kad nemoku jų kalbos ir turėsiu paklausti angliškai <span style="font-style:italic;">are you waiting for the bathroom too?</span> pajutau visą tą jausmą. ir prašau nebandykite to paaiškinti per globalizaciją ir pan. čia viskas taip asmeniškiau.
<br />
<br />džiaugiuosi, kad įvykdžiau savo kiekvienos vasaros tikslą -- aplankyti nors vieną nepažįstamą miestą. šią vasarą užskaitau - kuuresaare ir helsinki. amensihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-54340011825996425922011-08-18T02:55:00.000-07:002011-08-18T03:01:39.915-07:00trash.nežinau, ar pirmiau pamačiau šitą Anne Hardy nuotrauką
<br /><span style="font-style:italic;">lumber </span>(2003):
<br />
<br /><a onblur="try {parent.deselectBloggerImageGracefully();} catch(e) {}" href="http://images.artnet.com/artwork_images_138117_440867_anne-hardy.jpg"><img style="display:block; margin:0px auto 10px; text-align:center;cursor:pointer; cursor:hand;width: 595px; height: 480px;" src="http://images.artnet.com/artwork_images_138117_440867_anne-hardy.jpg" border="0" alt="" /></a>
<br />
<br />ar nufotografavau šitą (2011):
<br />
<br /><a onblur="try {parent.deselectBloggerImageGracefully();} catch(e) {}" href="http://1.bp.blogspot.com/-LrKTEx3VOm4/TkwcGeRpiKI/AAAAAAAAAT0/qtl1apJtMF4/s1600/eglute.JPG"><img style="display:block; margin:0px auto 10px; text-align:center;cursor:pointer; cursor:hand;width: 400px; height: 260px;" src="http://1.bp.blogspot.com/-LrKTEx3VOm4/TkwcGeRpiKI/AAAAAAAAAT0/qtl1apJtMF4/s400/eglute.JPG" border="0" alt=""id="BLOGGER_PHOTO_ID_5641915330720270498" /></a>
<br />
<br />Ir kai (vėl) netyčia užtikau Anne’s Hardy fotografiją, prisiminiau savąją; ne todėl, kad centrinė figūra abiejose -- išmesta, nebereikalinga kalėdų eglutė. Galima išspausti ir daugiau panašių objektų, pvz., iš už eglutės krintantis šviesos šaltinis, tačiau, nežinau, kiek vaisingas būtų toks bandymas. Pati idėja apie iš konteksto išstumtus objektus privertė mane prisiminti Riste Keskpaik (ir kitų) bandymą teorizuoti <span style="font-style:italic;">šiukšlių </span> konceptą semiotiniu požiūriu (Semiotics of Trash: Towards an Ecosemiotic Paradigm).
<br />
<br />Šiukšlės yra kultūrinis ir kartu labai asmeniškas klausimas (3). Šiukšlės apibrėžiamos kaip kažkas, kas prarado vertę tiek ekonominiu, tiek semiotiniu požiūriu (41). Kalėdų eglutės yra puikus semiotinės devalvacijos pavyzdys, atsirandančios pasikeitus kontekstui -- praėjus švenčių sezonui. Anot R. Keskpaik, tapdami šiukšlėmis objektai praranda savo išskirtinumą (ibid), o jų reikšmė subendravardiklinama iki paprasčiausių “šiukšlių”. Todėl vienoje nuotraukų eglutė guli šalia šiukšlių konteinerio, o kitoje sugrūstos už ribos -- už durų.
<br />
<br />Wiktionary pateikia tik tokias žodžio <span style="font-style:italic;">lumber </span>reikšmes:
<br />1)(uncountable) Wood intended as a building material.
<br />2) Useless things that are stored away
<br />
<br />Patvirtinamuoju ryšiu sujungdama vizualų ir žodinį tekstą: praradusios savo išskirtinumą eglutės tapo tik “medine materija”, nebereikalingais į užribį išstumtais objektais. O Google translator šalia vertimo “tašai” įsivėlusios šalutinės prasmės -- šlamštas, seni baldai, tikriausiai tik patvirtina mano drąsą į šitą <span style="font-style:italic;">bevertį </span>ekskursą.
<br />
<br />Kadangi <span style="font-style:italic;">Lumber </span>buvo pirmoji mano matyta Anne’s Hardy nuotrauka, šiek tiek nustebau, kai supratau, kad ši fotografija autorės kontekste pasirodė tarsi nustumta į užribį, nes nepanaši į kitas, šiek atvirai butaforines, bet labai gražias fotografijas. <span style="font-style:italic;">Lumber </span>nėra graži, bet tokia tikra, todėl labiausiai ir traukia.
<br />Neatsimenu, kodėl aš pati fotografavau eglutę šalia konteinerių. Tikriausiai priežastis nustūmiau į minčių užribį, kaip nereikalintą balastą. Nors dabar galiu vėl iš naujo tas mintis aktualizuoti sukurdama naują kontekstą ištraukti iš užribio. Bet gal tai jau ir padariau. sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-36461257678355926892011-08-09T02:20:00.000-07:002011-08-09T02:22:54.754-07:00aš galiu"Aš galiu klysti, o tu gali būti teisus" (Karl Raimund Popper)
<br />
<br />Aš galiu klysti, o tu negali būti teisus. (s.t.)
<br />
<br />Aš galiu, o tu. (s.t.)sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-53742293073992994162011-06-26T08:41:00.000-07:002011-06-26T09:32:49.593-07:00tarpinė stotelė.kartais sunku galvoti apie tam tikrus momentus, kaip apie tarpines stoteles. sunku nepamiršti, kad taip bus ne visada, kad to, ko <span style="font-style:italic;">dabar</span>, <span style="font-style:italic;">čia</span> taip ilgiesi, reikia tik palaukti arba tiesiog dirbti ir siekti. sunku ir laikyti mintyje, kad tai tik <span style="font-style:italic;">tarpinė </span><span style="font-style:italic;">stotelė</span>, kad visai netrukus reikės viską perrikiuoti iš naujo, surasti naujus atspirties taškus. kartais viskas ima ir susilieja į viena -- bet kaip r, gerai pasakė, ateitis tokia ir yra iš esmės, neapibrėžiama nei laiko, nei erdvės kategorijomis. ir taip galvoti kažkodėl ramina. ir <span style="font-style:italic;">tarpinės stotelės</span> turėtų raminti, o ne bauginti. kaip ir ši <span style="font-style:italic;">gloomy </span> neišpildytų lūkesčių diena, praeis, praeis.sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-75916245142504513132011-06-20T09:12:00.000-07:002011-06-20T09:23:01.712-07:00kkkkai penktadienį vakare, jau sutemus, pradėjo lyti, pajutau kažką panašaus į <span style="font-style:italic;">saudade</span>. galiu tik įsivaizduoti, kas tai iš tikro yra, todėl sakau <span style="font-style:italic;">kažką panašaus</span>. kažkoks keistas liūdnas, o kartu ir geras jausmas, su mintimis apie žmones, keliaujančius per šitą lietų, per šitą prietemą, jau beveik sutemą. į namus ar ten, kur jų laukia. įsivaizduoju mašiną, važiuojančią pro mišką vingiuojančiu keliu, paskui kertančią tamsius kaimukus, su gelsvais langų stačiakampiais. <br /><br />šiandien išsiunčiau paskutinį rašinėlį, o paširdžiuos vis tiek toks baugumas vaikšto. klausau fink, ir kovoju su sunkiai pradėjusiu veikti mygtuku "k", o vis norisi rašyti kažkoks, kažkas, kažkodėl. <br /><br /><a href="http://www.youtube.com/watch?v=rLloZasxbic&feature=player_embedded">yesterday was hard</a>sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-21377674779139010592011-05-28T07:00:00.000-07:002011-05-28T07:19:51.620-07:00apie įbrėžius.kartais imu ir savimi suabejoju. kai rymau ties savo rašliavomis universitetui, suabejoju savo galimybėmis išgeneruoti kažką kokybiškai naujo, įvesti naują įbrėžį, nukreipsiantį žvilgsnį kurioje nors ir siauroje inter/trans/sub-paradigmoje. jaučiuosi šiek tiek beviltiškai sklaidanti daugybę tekstų ir perartikuliuojanti tas pačias visiems žinomas tiesas, bandanti pritaikyti, o gal sutaikyti, kartais besipešančias teorijas (bet kas atsimena prisitaikėlius, kas prisimena taikytojus? o tuos, kurie ir <span style="font-style:italic;">pešėsi</span> su realybe, jų teorijas atsimena daug daugiau), o tada rašanti dirbtinius pasiūlymus ir potencialius požiūrio taškus potencialioms kitoms rašliavoms. jokių phd ateityje, ne ne ne.<br /><br />o kartais imu ir save paguodžiu bandydama įsivaizduoti kokį kalną tekstų perartikuliavo Lotmanas, Greimas, kiek knygų pervertė Barthes, kiek laiko bibliotekoje praleido Lévi-Strauss; kiek nuobodaus darbo ir krapštymosi. gal kažką ir aš iš savo magistrinio iškrapštysiu. nors dar trūksta iki galo susigyventi su tema, nes įšokau į naują vežimą, ne akumuliuoju kažką, o bandau iš naujo, vis dar ieškau. gal šįkart pavyks.<br /><br />beveik visą dieną skaičiau b. uspensky ir toks aiškus suvokimas visą laiką nepaleido, kur aš jo teorijoje dėčiau įbrėžius kita linkme.sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-288694963319907754.post-75026538736343949892011-05-27T02:07:00.000-07:002011-05-27T02:36:24.432-07:00<a onblur="try {parent.deselectBloggerImageGracefully();} catch(e) {}" href="http://1.bp.blogspot.com/-6sLcweU47pw/TZTRFyoX9JI/AAAAAAAAACY/HkZ_y7G436o/s400/vico%2527s%2BNew%2BScience%2Bpage"><img style="float:left; margin:0 10px 10px 0;cursor:pointer; cursor:hand;width: 256px; height: 400px;" src="http://1.bp.blogspot.com/-6sLcweU47pw/TZTRFyoX9JI/AAAAAAAAACY/HkZ_y7G436o/s400/vico%2527s%2BNew%2BScience%2Bpage" border="0" alt="" /></a><br /><br />ir taip paradoksalu, kad paskutinę savaitę, šiandien jau paskutinę šių mokslo metų dieną, pajuntu tokį troškimą mokytis, tačiau ne kasdien zulintų tekstų ir pavardžių, bet kažko kokybiškai, o gal ir kiekybiškai naujo. taip antriniame tekste, knygelėje apie <a href="http://www.amazon.com/gp/product/0415321530/ref=pd_lpo_k2_dp_sr_1?pf_rd_p=1278548962&pf_rd_s=lpo-top-stripe-1&pf_rd_t=201&pf_rd_i=0520034228&pf_rd_m=ATVPDKIKX0DER&pf_rd_r=10VWRX2J4DVZQCCXKA76"_blank">struktūralizmo ir semiotikos ryšius</a> netikėtai atrandu Giambatistta Vico, kuris jau aštuonioliktajame amžiuje iškėlė konstruktyvizmo idėjas, kas man pasirodė nuostabu.<br />arba suprantu, kad nieko nežinau, o norėčiau žinoti daugiau nei pavardės iš femonemonologijos (keista rašyti šį žodį su <span style="font-style:italic;">f—</span> vietoj <span style="font-style:italic;">ph—</span>). <br />arba arba man neįtikėtinai svarbu, nes iš tikrųjų svarbu, pasirodo suprasti, Lotmano įžvelgtą pas Vernadskį ir savaip pritaikytą teiginį <span style="font-style:italic;">life can be preceded only by life / text can exist only if preceded by text</span>. suprasti ne tik kaip metodologinį, bet ir ontologinį principą. <br />taip banalu, bet ta akumuliacija leidžia praskleisti užuolaidą į kitus tekstus ir pajusti atradimo virpulį, išraizgius tekstų tankumyną. ir vėl gylyn. <br />paradoksalu, kaip norisi kažko naujo, bet iš to naujos informacijos srauto labiausiai atsimenam, tai kas seniai nusėdę. <br /><br />tad kol kas zulinsiu senus tekstus, senus pavardes, nes kol kas taip reikia. o vasarai laukia jau pradėtas pildyti knygų ir darbų sąrašiukas.<br /><br /><br /><blockquote>Picture from Giambattista Vico <span style="font-style:italic;">The New Science</span></blockquote>sihttp://www.blogger.com/profile/08592932357290443927noreply@blogger.com2