hendrik kerstens

pamačius olandų fotografo hendrik kerstens (1956) darbus pirma asociacija, kuri šovė galvon, tai vieno lietuvos teatro kredo: "statyti klasiką kaip šiuolaikinę dramaturgiją, o šiuolaikinę dramaturgiją kaip klasiką." šiuo atveju gal būtų galima perfrazuoti: fotografuoti XXI a. lyg tapytum XVII a.

h. kerstens dukros paulos portretai primena olandų tapytojo jan vermeer (1632-1675) darbus; ir kartais atrodo, kad fotografas sukuria beveik tobulą to meto fikciją. tačiau gražiausia man yra ne nepriekaištinga imitacija, o tobulai įsikomponavę šiuolaikiniai daiktai, pavyzdžiui plastikinis maišelis, pamatytas kaip XVII a. moters galvos apdangalas, arba iPod - kaip atviros užuominos ir savidemaskacija.