chronotopas.

nežinau, ar kas nors skaito šiuos paveblenimus, gal užmeta akį. bet seniai jaučiu poreikį kažką parašyti. nors nežinau nuo ko pradėti.

ar nuo laiko, kuriame telpa daug daugiau nei anksčiau, kai trys mėnesiai prilygsta pusei metų, nes kai daugiau vaikštai pėsčiomis, kai dažniau būni su mylimu žmogumi, ir kai ilgiau būni be šeimos, laikas išsiverčia ir vėl sugrįžta atgal, kaip didžiulė chaotiška masė, pilna vaizdinių, tačiau telpanti į delną ir maigoma kaip kamuoliukas.

gal pradėti nuo erdvės, kuri man pasufleruoja keistus sapnus apie viešbučius--kai mano daiktai vienoje erdvėje, o namai ten, kur gera ir šilta--ir diktuoja judėjimą pirmyn ir atgal; mes gyvenam atskirti upės, ir kaskart turim pereiti dvi gatves, tiltą ir dar vieną gatvę.

bet viskas galiausiai susilieja į vieną, į bakhtino aprašytą chronotopą. laikas ir erdvė yra vienis, bet aš vėl kartosiuosi: man patinka mąstyti apie laiką. patinka pažvelgti į laikrodį, kai pastebiu jį esant sustojusį, ir nusikelti mintimis į tą akimirką, kai rodyklė krustelėjo paskutinį kartą. ryte atsikėlusi pamatau 4:27, ir prisimenu, jog naktį prabudom, aš kažką murmėjau per miegus, liepiau cl. išnešti kiaulės koją iš namų, nes ji gali pradėti dvokti (čilės televizijos įtaka). o tada imam juoktis, pusiau per miegus. juokiamės, kol prabundam. man patinka laikas ir erdvė, kai prabundu laisvą rytą. prabundu šalia.

laikas yra mano žudikas. tiek raidžių, žodžių, sakinių, pastraipų, puslapių, knygų, nesutelpa į tą laiką. aš vis bandau, kartais tik akimis praglostau tuos juodus ženklus, kaip mažus tarakoniukus bandau sugaudyti. ir suprantu, kad kartais ne laikas kaltas, kad aš įstringu savo kvailame (ne)išsilavinime. kad mano universitetas neišmokė manęs abejoti, kad neišmokė klausti. viskas buvo tik šūdpunkčių mokymasis. ir su šypsena prisimenu, kai kurių grupiokių pasipiktinimus negavus punkčiukų ar apibrėžimukų. ehhh, gal ir aš buvau tarp jų. o dabar taip liūdna liūdna, kad dabar, kai bandau pramušti savo naivumo kiautą, surasti, kastis giliau, dažnai neišeina. klimpstu, klimpstu.

kartais nukeliu save atgal ir pasirenku lingvistikos arba filosofijos studijas. kad turėčiau pagrindą, kad visi dalykai, kuriuos gaunu dabar nenusmegtų gylyn gylyyn gylyyyyn į bedugnę.

aha, pavargau ir rankos sausos kaip popierius, čeža, kai susiliečia. kaip užrašinių popierius, užrašinės, kurios mums kaip maldaknygės, mes tempiam jų krūvas, mes tikim jomis. mes vėl netyčia atsiduriam prie užrašinių lentynos.

užrašinės. gal jos mane išgelbės ir tu.