stiprus viktoro olegovičiaus pelevino kokteilis. įmaišyta ir tyro bukumo, ir pop kultūros elementų, ir nušvitimų, ir susišaudymų, ir homoseksualių šėlionių.
bet tai ne pigūs efekčiukai, ne bandymai užlopyti tuštumas blizgiomis medžiagėlėmis. o trū žibėjimas, kaip pagyvenusių lietuvių tikri auksiniai dantys, sudėti prie brežnevo. kiek eklektiška, bet įtikina, nes toks gyvenimas rusijoje. ir ne tik.
po visa ta kartais reportažine, kartais visiškai neįtikinamai fantastine realybe girdisi labai intelektualaus autoriaus balsas, kuris kartais prabyla herojų lūpomis, todėl kai kurie veikėjai kartais atrodo kaip protingi debilai arba nusišnekantys protinguoliai. nežinau, bet įtikina. dialogai gyvi ir neišfiltruoti nuo šūdų, pedikų ir t.t. pas ką įsikūnijusi morali bobelė (skolinuosi terminą iš nyčės.), tam nepatiks. kas tingi pasukti galvą, tam irgi nepatiks.
jei pasakysiu, jog man labai labai patiko, lyg ir netiesiogiai apsiskelbsiu esanti ne morali bobelė ir itin protinguolė, bet į nieką nepretenduoju, tik rekomenduoju (blė, dar ir surimavau pabaigai. tebūnie).
No comments:
Post a Comment