sukeistinimas

Labai keista čia sugrįžti ir rasti visus šiuos įrašus. Kartais jie tokie nebeatrakinami, kad rodosi parašyti kito žmogaus, kartais tokie vis dar maudžiančiai svarbūs ir daug geriau suformuluoti, nors ir kliaujantis kažkokiu intuityviu jausenų apčiupinėjimu. Keistas yra apskritai šitas noras kažką vis čia parašyti: neturiu nei skaitytojų (nors užklysdavo vienas kitas), nei pati čia dažnai užsuku. Bet tas neapibrėžtumas tarp privataus ir viešo yra kažkoks varikliukas, verčiantis ieškoti įdomesnių prieigos būdų, bandyti išlaviruoti tarp visiško dienoraščio (atsikėliau, išgėriau kavos, paskaičiau šį bei tą, dirbau, nesisekė ir pan.) ir meninio teksto (kam tos pretenzijos?). Be to, keista ir gera susitikti su praeities savimi: pasimatuoti emocijas, ambicijas, svajones (ką išaugau, kam pati susitraukiau), surasti, kas liko pamiršta giliai atminties stalčiuje ir apsaugoti nuo laiko kandžių. Atrodo, kad mano siekis čia sugrįžti panašus į rusų formalistų apibūdintą sukeistinimo priemonę. Žiūrint į savo senus, kartais nebeatpažįstamus įrašus, šiek tiek įskyla automatizuoti savęs matymo akiniai ir aš iš naujo pamatau ją / kitą / save.

atminties obsesija

bandymai prisiminti, man panašūs į šitą nuotrauką: įtempęs visas jėgas bandai keisti žvilgsnio fokusuotę, užsimerkti, atsimerkti, prieiti arčiau ar atsitraukti, ir kartais pavyksta įžiūrėti aiškesnius kontūrus. bet ar tai, kas išryškėja nėra tik dabarties konstruktas, smegenų žaismas, užmetant tinklelį, kažkokį rėmą, ir paduodant kaip tikrą, nors tai besą visai kas kita. nėra nė menkiausios abejonės, kad dabartis daro įtaką, formuoja mūsų (menamą) praeitį, ir atvirkščiai.

todėl su šypsena pasitinku, kai kurių žmonių teiginį iš Klumbytės disertacijoje aprašytų interviu: sovietmečiu buvo geriau, nes net ir kiaulėms buvo duodami duona ir pienas. ir kaip galima apversti šį teiginį, kad produktai buvo tokios kokybės, kad juos duodavo gyvuliams. kažkuo žavi ta argumentacija, net ne klydimo momentas, bet kažkokia kūrybinė klaida.

kartais pagaunu save sakant netiesą. ne dėl to, kad siekčiau naudos ar bandyčiau atrodyti geresnė. atmintis man, regis, diktuoja sakinius, kurie išsprūsta patys, ir kai prie jų grįžtu, suprantu, kad dėl susiliejusių kontūrų, mano tinklas sugavo kažką kita. arba: būna dėmės, labai erzinančios balkšvos, juodos, bet kokios (man regis, kad filme eternal sunshine of the spotless mind jos buvo daugiausia vaizduojamos irgi kaip susilieję vaizdai). tada stengiuosi rašyti, skambinti, klausi, ar kitas žmogus atsimena ką nors, gal galėtų užpildyti tas dėmes, bet dažniausiai pasitaiko, kad aš jiems labiau padedu, nei jie man. Man patiko, kaip Halbwachs rašė apie tai, kaip mūsų individuali atmintis yra pagrįsta social framework, kaip mes kolektyvuose aktyvuojam savo prisiminimus, ir kodėl negalime atsiminti sapnų.

todėl, jei norėsit mane nudžiuginti, parašykit man: ar prisimeni, kaip... ?