pavasaris.

ir jau tada, kai noriu pakeisti liūdnus, sentimentalius įrašus į šviesius ir pavasariškus, vėl atsitinka kas nors, kas bloškia mane atgal ir parodo, kad ta banga, kurios laukiu, dar neatsirito, kad kažkas man kaišioja padnioškes, kad vis dar einu tolyn apgraibomis, kad plūduriuoju.

kartais noriu atsukti laikrodį atgal ir kitaip sudėlioti savo mostus ore, suryti atgal savo žodžius.

kita vertus, sėdžiu tundroje ir mane džiugina koliažavimas iš senų močiutės žurnalų, skaitymas saulėtame balkone; kartais bandau įvaldyti orasijaus oliveiros iš cortazaro „žaidžiame klases“ mąstymo metodą:

„Naudodamasis proga, mąstydavau apie visokius niekus tuo metodu, kuris atėjo man į galvą prieš kelerius metus ligoninėje ir kaskart rodėsi vis vaisingesnis ir būtinesnis. Įtempęs visą valią, būdavo, telkiuosi pagalbon vaizdinius, mąstau apie kvapus bei veidus ir pagaliau išplėšiu iš nebūties porą rudų pusbačių, kuriuos avėjau Olavarijoje 1940 metais. Buvo jie guminiais kulnais, labai plonais pusbačiais, tad lyjant drėgmė persmelkdavo nuo kojų iki galvos. Kai atminties rankose jau laikydavau tą porą pusbačių, visa kita ateidavo savaime: kad ir donjos Manuelos veidas ar poetas Ernestas Moronis. Bet aš vydavau juos šalin, nes man svarbiau būdavo išgauti vien tik tai, kas nereikšminga, menka, nesugrąžinama. Būgštaudamas, kad nesugebėsiu nieko prisiminti, puolamas neprašytų svečių gaišintojų, apkvaišęs nuo grumdymosi su laiku, galų gale šalia pusbačių išvysdavau skardinaitę „Saulės arbatos“, kurią mama įdėjo Buenos Airėse. Ir arbatinį šaukštelį, šaukštelį-pelėkautus su juodomis pelytėmis, kurios virė gyvos stikle karšto vandens ir cypaudamos leido oro burbuliukus. Būdamas tikras, jog atmintis saugo viską, ne vien tik Albertinas ir didžias širdies bei inkstų efemerides, atkakliai bandydavau atkurti galvoje rašomąjį stalą, kurį turėjau Florestoje, neatmenamos merginos, vardu Chekreptenė, veidą, kelias tušines plunksnas plunksninėje iš penktos klasės laikų...“

mano atspindžių kalba (ablak ųiždnipsta onam)

Vienas ponas sutinka draugą ir pasisveikina su juo paduodamas ranką ir linkteldamas galvą.
Šis mano, kad taip su juo pasisveikinama, bet pasisveikinimas jau sukurtas, ir gerasis ponas jį tik pakartoja. (j. cortázar)

tikriausiai daugiau nei devyniasdešimt procentų sentimentalių šio blogo įrašų padaryti sekmadienį. dabar rašydama dar vieną tokį aš kartoju save.

dažniausiai sekmadieniais su sese ir kava kartojam tą patį maršrutą senamiestis-užupis-senamiestis. ir kai einu pro senamiesčio langus ir vitrinas seku savo atspindį. arba jis seka mane. mėgstu atspindžius, sveikinuosi su jais vos linkteldama galvą.

tada grįžtu namo ir ieškau muzikos, kuri rezonuotų, atitiktų mano būseną. kai randu tokią, spaudžiu repeat. ir taip aš išgirstu savo atspindį. apsižvalgau aplink: neplauti indai, suverstos knygos, sąsiuviniai, kompaktai. taip aš pamatau savo atspindį; atkartoju chaoso scenarijų.

kažkas vyksta. bet atspindys žino tiek pat, kiek ir aš.

laikrodis.

mano laikrodis sustojo. ir tai, tikriausia, reiškia, kad praėjo metai nuo tada, kai aš paskutinį kartą pakeičiau bateriją. mano laikrodžio nereikia prisukinėti, bet aš tikrai dažnai galvoju apie laiką, dažnai skaitau apie laiką.

pavyzdžiui, julio cortazár rašo:

"INSTRUKCIJA, KAIP PRISUKTI LAIKRODĮ

Ten, giliai, yra mirtis, bet nebijokit. laikykite laikrodį viena ranka, dviem pirštais švelniai prisukite. Dabar prasideda kitas laiko tarpsnis, medžiai išskleidžia savo lapus, valtys lekia kaip per regatą, laikas tarsi vėduoklė pamažu užsipildo pats savim, ir iš jo sklinda oras, sausumos vėjelis, moters šešėlis, duonos kvapas.
Ko norit dar, ko norit dar? Greičiau užsisekite jį ant savo riešo, leiskite jam laisvai plakti, pamėgdžiokite jį jausdami ilgesį. Baimė aptraukia dūmais krumpliaračius, kiekvienas dalykas, kuris galėjo būti pasiektas ir buvo užmirštas, lyg korozija veikia laikrodžio venas, sukelia šalto jo mažų rubinų kraujo gangreną. Jeigu nebėgsim, ten, giliai, yra mirtis, ateisim anksčiau ir suprasim, kad jau nebesvarbu."

arba -

"Žmonės pasakoja apie keliaujantį prekeivį, kuriam ėmė skaudėti kairį riešą tiesiai po laikrodžio apyranke. Nuplėšus laikrodį ištiško kraujas: žaizdoje buvo matyti labai smailų dantų pėdsakai."

parašiau ir supratau, kad jau nebesvarbu.
ten, giliai, yra mirtis.

mano mylimam

julio