the motion makes me last.

today I've decided to write some texts in my so much imperfect english. I will try to express myself in other language not knowing how much, how long and how seriously, just to put myself to some restrictions therefore to expand my inner opportunities eventually. I hope. nobody is reading this blog anyway. so I am creating a continuation of my inner space of thinking here.

recently I've been thinking about texts simultaneously floating around and affecting us. surely there are millions of them but if a scope would be reduced to the texts that we are consciously consuming, the result would be not less interesting. I tried to list the books I am currently reading:

regina rudaitytė the metamorphosis of character in postmodern fiction
aldous huxley suvokimo durys. dangus ir pragaras / the doors of perception. heaven and hell
aleš šteger poezija. neapsimoka / poetry. doesn't paying off (as it is so characteristic to the poetry - the name is untranslatable)
michel foucault diskurso tvarka / the order of discourse
agnė narušytė nuobodulio estetika lietuvos fotografijoje / the aesthetics of boredom: a case of lithuanian photography
ian jeffrey bill brandt's secrets. in bill brant (photoalbum)

currently read:
george bataille akies istorija / story of the eye

the one i am going to read soon:
roland barthes teksto malonumas / the pleasure of the text

those books arranges in specific (dis)order not only in my mind, but also on my bedside table. to tell the truth, they are constantly changing their position: occupying the top one after the other. By writing this I imagine a motion picture, reflecting their constant moving, that could hardly reflect the movement in my head but anyway.

and the only conclusion that comes to my mind at the moment is the name of the song by eluvium: the motion makes me last. it is so imperfert and not precise, because it can fit to dozens of things but imperfection makes me move. doesn't it?

teksto kelionės.

.


dalinimasis prasideda nuo istorijos. apie A. Stasiuko knygą man pirmiausia pasakė draugas. pasakojo, kaip nuostabiai ir paprastai ji parašyta ir kaip man būtina ją perskaityti. nors šitai gal labiau pati nusprendžiau.

tada su mumis knyga “pakeliui į babadagą” pasidalino pati leidykla: atsitiktinai padovanojo man ir kolegei pusiau. bet kadangi ji tapo nei mano, nei jos, nusprendėm, kad perskaitysim abi, o tada dalinsimės su visais draugais.

taip gimė idėja užfiksuoti knygos kelionę, išgirsti teksto atbalsį ir pasidžiaugti dalybomis. taip sukūriau šį blogą.

A. Stasiukas knygoje “pakeliui į babadagą” savosios europos albumą sukūrė nenaudodamas nė vieno paveikslo; iki pat esmės, beveik iki atomo prasiskverbiantis, o kartu ir visą horizontą galintis apimti žvilgsnis kartais fragmentiškas ir išsiblaškęs su meile ir rūpesčiu glosto nelygų, dažnai šiurkštų slovakijos, slovėnijos, vengrijos, albanijos, rumunijos, moldovos,.. paviršių.

susipynusios laiko linijos, prisiminimai apie prisiminimus, autoriaus vaizduotėje (re)konstruojama krašto istorija – ribos tarp praeities ir dabarties ištrinamos, o ateitis tų žmonių, prie kurių iki maksimumo priartėja pasakotojas, akimis yra kažkokia netikra.

čia žmonės, gyvūliai ir landšaftas yra vienodo svarbumo: aprašomi su tokiu pačiu rūpesčiu arba išsiblaškymu. kvapai ir spalvos nuo aštriai sodrių pereina į pilkšvus ir prėskus. nuolatinis neskubrus judėjimas, su įsiterpusiomis pauzėmis – lėtu kavos gėrimu lietui lyjant.

įtraukiantis, įsiurbiantis, judantis tekstas, kurį aš į save traukiau irgi pakeliui: troleibuse pakeliui į darbą, namus, universitetą, traukinyje pakeliui į savo gimtą mažą miestą, pakeliui į savo mintis ir prisiminimus apie kaimelius panemunėje, po kuriuos važinėjome praėjusią vasarą.

galėčiau prirašyti dešimt įrašų apie tai, kokia gera yra ši knyga. bet perskaitysite patys. beje,

labai geras vertimas. ir labai geras interviu su autoriumi yra čia.

perskaityta

stiprus viktoro olegovičiaus pelevino kokteilis. įmaišyta ir tyro bukumo, ir pop kultūros elementų, ir nušvitimų, ir susišaudymų, ir homoseksualių šėlionių.
bet tai ne pigūs efekčiukai, ne bandymai užlopyti tuštumas blizgiomis medžiagėlėmis. o trū žibėjimas, kaip pagyvenusių lietuvių tikri auksiniai dantys, sudėti prie brežnevo. kiek eklektiška, bet įtikina, nes toks gyvenimas rusijoje. ir ne tik.
po visa ta kartais reportažine, kartais visiškai neįtikinamai fantastine realybe girdisi labai intelektualaus autoriaus balsas, kuris kartais prabyla herojų lūpomis, todėl kai kurie veikėjai kartais atrodo kaip protingi debilai arba nusišnekantys protinguoliai. nežinau, bet įtikina. dialogai gyvi ir neišfiltruoti nuo šūdų, pedikų ir t.t. pas ką įsikūnijusi morali bobelė (skolinuosi terminą iš nyčės.), tam nepatiks. kas tingi pasukti galvą, tam irgi nepatiks.
jei pasakysiu, jog man labai labai patiko, lyg ir netiesiogiai apsiskelbsiu esanti ne morali bobelė ir itin protinguolė, bet į nieką nepretenduoju, tik rekomenduoju (blė, dar ir surimavau pabaigai. tebūnie).