atminties obsesija

bandymai prisiminti, man panašūs į šitą nuotrauką: įtempęs visas jėgas bandai keisti žvilgsnio fokusuotę, užsimerkti, atsimerkti, prieiti arčiau ar atsitraukti, ir kartais pavyksta įžiūrėti aiškesnius kontūrus. bet ar tai, kas išryškėja nėra tik dabarties konstruktas, smegenų žaismas, užmetant tinklelį, kažkokį rėmą, ir paduodant kaip tikrą, nors tai besą visai kas kita. nėra nė menkiausios abejonės, kad dabartis daro įtaką, formuoja mūsų (menamą) praeitį, ir atvirkščiai.

todėl su šypsena pasitinku, kai kurių žmonių teiginį iš Klumbytės disertacijoje aprašytų interviu: sovietmečiu buvo geriau, nes net ir kiaulėms buvo duodami duona ir pienas. ir kaip galima apversti šį teiginį, kad produktai buvo tokios kokybės, kad juos duodavo gyvuliams. kažkuo žavi ta argumentacija, net ne klydimo momentas, bet kažkokia kūrybinė klaida.

kartais pagaunu save sakant netiesą. ne dėl to, kad siekčiau naudos ar bandyčiau atrodyti geresnė. atmintis man, regis, diktuoja sakinius, kurie išsprūsta patys, ir kai prie jų grįžtu, suprantu, kad dėl susiliejusių kontūrų, mano tinklas sugavo kažką kita. arba: būna dėmės, labai erzinančios balkšvos, juodos, bet kokios (man regis, kad filme eternal sunshine of the spotless mind jos buvo daugiausia vaizduojamos irgi kaip susilieję vaizdai). tada stengiuosi rašyti, skambinti, klausi, ar kitas žmogus atsimena ką nors, gal galėtų užpildyti tas dėmes, bet dažniausiai pasitaiko, kad aš jiems labiau padedu, nei jie man. Man patiko, kaip Halbwachs rašė apie tai, kaip mūsų individuali atmintis yra pagrįsta social framework, kaip mes kolektyvuose aktyvuojam savo prisiminimus, ir kodėl negalime atsiminti sapnų.

todėl, jei norėsit mane nudžiuginti, parašykit man: ar prisimeni, kaip... ?

sapnai ir tikrovė.

vėl truputį atsimenu sapnus. sapnuoju dalykus, kuriuos mano pasąmonė pavertė simboliais. vėl.
pavyzdžiui, vairuoti mašiną. visada sapnuoju, jog vairuoju mašiną, kai mane pradeda kamuoti mintys, baimės, jog mano gyvenimui trūksta mano pačios kontrolės. sapnuoju tvirtai laikanti vairą ir laviruojanti tarp bortelių; visada su šiokiu tokiu maloniu jauduliu. sapnavau ir užvakar.
arba.

einu einu ilgais koridoriais, su daugybe langų arba durų.
šiandien dar sapnavau, jog kažkoks žilas barzdotas profesorius manęs angliškai kažko klausinėjo, paskui paklausė vokiškai, paskui rusiškai. ir aš jaučiausi taip gerai, nes visomis kalbomis jam galėjau atsakyti.
o paskui fotografavau savo sesę. susapnavau naują būdą, kuriuo galėčiau prieiti prie portreto darymo. užteks galvoti priėjimus. reikia pradėti.

m. sakė, jog naktį buvau pabudus, pažiūrėjau į ją piktai, nuėjau į tualetą, grįžau, pasivarčiau, dar kažką paveikiau. o aš nieko neatsimenu. paskui lyg ir atsiminiau tik miglotai. ar taip buvo? nežinau, nes neatsimenu.

dar rimtai galvoju apie savo naująją idėją. jau pradedu dalintis.
pakvieskit mane į lauką ir aš jums papasakosiu.



gal kažkada nustosiu fotografuoti balandžius ir imsiuos žmonių. tikiuosi.

sapnynas.

sapnavau daugybę dalykų, tačiau labiausiai įsiminė ši atkarpa.
aš, avinti botais, ant tokio plonyčio reljefiško ledo, kuris kaip kokia uoliena švyti gražiausiais pilkos, sidabrinės, su smėlio, molio ir juodžemio inkliuzais. ir jis nuo mažyčio staiga išsiplečia per didžiulį plotą. su manimi kursiokė r. ir mes atsargiai einam tuo ledu, tarsi tenai būtų užšalusi jūra, pakeliam galvas ir išvystam horizontą, kuriame balzgana, bet kartu ryški saulė. ir aš klausiu r., ar tu irgi dabar taip viską gražiai sapnuoji, kaip aš, nes aš žinau, kad tai sapnas. einam toliau, atsiduriam tarp žemų, senų, sukrypusių, sukrūmėjusių medžių, ir prieinam mano a. a. tėčio darbo sandėlį, kuriame už sofos, mano neva vaikystės žaislų dėžė. išimu iš tenai kubiką-rubiką tik dviejų spalvų, raudonos ir geltonos, dar kažkokie žaislai, ir aš taip stengiuosi juos įsiminti, nes žinau, kad tai sapnas, ir kad niekaip kitaip iš savo atminties negalėsiu ištraukti tų vaikystės žaislų, tų prisiminimų.

mano vaikystės kubikas-rubikas turėjo visas spalvas.

sapnai ir vėl.

mano pasąmonė ieško išėjimo iš susidariusios situacijos.
sapnuoju, kad sėdime kažkokiame bute, kažkas žaidžia kortomis, kažkas dar kažką veikia, o už durų vyksta pasaulio pabaiga. tikrai, taip sėdim ir laukiam pasaulio pabaigos, nes buvo taip išpranašauta, kažkas bando išeiti, patikrinti, ar iš tikrųjų, kažkas sėdi ir nejuda, tikėdamiesi išsigelbėti. bet praėjus tam išpranašautam momentui nieko neįvyksta. nieko.
ir aš atsiduriu keistame name su ilgu koridoriumi, kuriame daug kambarių. o kiekvienas kambarys turi išėjimą į lauką, ir pro kiekvieną išėjimą matosi jūra. iš skirtingų kambarių ir jūra atrodo skirtingai: vienur šviesesnė, saulėta, ir einant link koridoriaus galo vaizdas vis labiau niaukiasi. man labiausiai patiko jūros kraštas, matytas per kambarį, kuris tiesiai koridoriaus gale: buvo pilka, šiek tiek vėjuota, gaivu, ir taip palengvėjo mintys. bet tada apsisukau ir grįžau atgal dar pažvelgdama į kitų kambarių jūras.

norėčiau tokio namo ant kopos.

paklaidos.

šiandien sapnavau, kad miegojau ir mane pažadino mamos skambutis. pasižiūrėjau į laikrodį ir buvo po penkių vakaro. pasakiau, kad nee, nemiegojau. kažką pakalbėjom, padėjau ragelį ir taip nenorom kėliausi iš lovos.
iš tikrųjų miegojau, sapnavau gal jau kitą sapną ir mane pažadino a. skambutis. pasakiau, kad nee, nemiegojau. pažadėjau paskambinti, kai grįšiu į tundrą, padėjau ragelį ir dar nesikėliau iš lovos.

o dar prieš porą savaičių sapnavau, kad prisijaukinau tokį didžiulį vokiečių aviganį, kuris iš pradžių man norėjo kąsti. bet prisijaukinau.
kitą dieną prie universiteto pasimetęs bėgiojo tas šuo iš mano sapno, toks vargšiškas visas, purvinas. jis nenorėjo man kąsti. ir aš jo neprisijaukinau.

gal prieš savaitę sapnavau, kad vairuoju mašiną, pasikeisdami su kažkokiu draugu, kurio negalėjau identifikuoti; kažkur keliavom. įvažiavom į tokį šviežio žalumo mišką, siaurą keliuką, sustojom. vienoj kelio pusėj augo citrinmedis, su virvelėm priraišiotomis citrinomis, kitoj pusėj buvo daugybė mėlynių ir gal spanguolių krūmų. skyniau į delnus tas uogas, įdėmiai žiūrėjau, lyg norėčiau sutraukti į vyzdžius tas spalvas.

sapnuose dar esu buvusi:
prancūzijoje
vokietijoje
ispanijoje (barselonos gatvės ir kažkoks fontanėlis)
estijos (gūdžiame kaime)
islandijoje (du kartus)
aliaskoje (mažos parduotuvėlės pajūrio kaimely)
irake (o gal irane)
.. .
ir dar daug kur, dabar neatsimenu

sapnologija.

mano pasąmonė vėl šėlsta naktimis išspjaudama daugybę keistų sapnų, kurie užsifiksuoja mano atmintyje. viskas lyg ir panašu į visas buvusias šėliones, su animum atsiskleidimais, nerealiais sutapimais po sapnų, kartais pernelyg realiais jausmais ir pokalbiais, teorijomis, tačiau patyriau naują reiškinį, kuris galėtų būti pavadintas sapnų intertekstualumu.
tai nebuvo sapnavimas, jog sapnuoji (taip būna dažnai. kaip pavyzdžiui tą naktį, kai sapnavau, jog keliaujant azijoje mūsų turistinį autobusą užgrobė irano teroristai ir šaudė mums tiesiai į pakaušius. viename sapno lygmenyje suvokiau, jog sapnuoju, o kitame sapno lygmenyje bandžiau pabusti plėsdama pirštais akį, visai kaip filme eternal sunshine of the spotless mind tai darė joel. kai galiausiai pabudau ir iš to sapno lygmens, tarsi išnirau iš po dviejų sluoksnių, buvau persmelkta siaubo ir nusisukau ant kito šono, bijodama nepanirti atgal.)
tai šiame sapne sesei pasakojau apie sapną, kurį iš tikrųjų buvau sapnavusi gal prieš savaitę. tai buvo sapnas, kad a.a. tėtis vedėsi į kažkokių nepažįstamų žmonių namus, kurie turėjo žalią žalią sodą su obelimis.
gal ir nieko keisto. tačiau tai kažkaip ypatingai nuteikė.

kaip ir pavyzdžiui šiandieninis sapnas, kuriame buvau vyras ir slapsčiausi nuo diktatūrinės valdžios. sprendžiant iš retro spalvų ir nuojautos, kad neseniai buvo pasibaigęs karas, galbūt tai galėjo būti a. smetonos laikai po 1926 m. perversmo.

labos nakties.
ir jums.
ir sau.