sukeistinimas

Labai keista čia sugrįžti ir rasti visus šiuos įrašus. Kartais jie tokie nebeatrakinami, kad rodosi parašyti kito žmogaus, kartais tokie vis dar maudžiančiai svarbūs ir daug geriau suformuluoti, nors ir kliaujantis kažkokiu intuityviu jausenų apčiupinėjimu. Keistas yra apskritai šitas noras kažką vis čia parašyti: neturiu nei skaitytojų (nors užklysdavo vienas kitas), nei pati čia dažnai užsuku. Bet tas neapibrėžtumas tarp privataus ir viešo yra kažkoks varikliukas, verčiantis ieškoti įdomesnių prieigos būdų, bandyti išlaviruoti tarp visiško dienoraščio (atsikėliau, išgėriau kavos, paskaičiau šį bei tą, dirbau, nesisekė ir pan.) ir meninio teksto (kam tos pretenzijos?). Be to, keista ir gera susitikti su praeities savimi: pasimatuoti emocijas, ambicijas, svajones (ką išaugau, kam pati susitraukiau), surasti, kas liko pamiršta giliai atminties stalčiuje ir apsaugoti nuo laiko kandžių. Atrodo, kad mano siekis čia sugrįžti panašus į rusų formalistų apibūdintą sukeistinimo priemonę. Žiūrint į savo senus, kartais nebeatpažįstamus įrašus, šiek tiek įskyla automatizuoti savęs matymo akiniai ir aš iš naujo pamatau ją / kitą / save.

nepaguodžiama.

laikas yra toks dalykas,
apie kurį aš mąstau didžiąją
dalį laiko
ir tos mintys
sukuria manyje
kažką nepaguodžiamo

daugybė galbūt tarp taip ir ne
aš esu moteriškoji Manuelo Travelerio versija

laikrodis.

Iš pirmo žvilgsnio sakytum ramus malūnininko veidas, apvalus ir blizgantis kaip obuolys. Tik vienas tamsus plaukas nudrykęs. O dirstelėjus vidun: kirminų lizdas, skruzdėlyno viduriai. Ir toks mums turi rodyti kelią amžinybėn.






Zbigniew Herbert. Laikrodis. Iš Dvejojanti Nikė. 115 p.

roman opałka.

nuo vaikystės manęs neapleidžia keistas noras - pamatyti laiko judėjimą. kai dar buvau maža, maniau, kad neįmanoma pastebėti, kaip slinkteli minutinė rodyklė, pastebėti patį judesį, suvokti, kur jo pradžia ir pabaiga. tiesą sakant ir dabar tam neturiu kantrybės.
dabar man būtų dar įdomiau pamatyti, kaip užsitraukia žaizda, kaip prasikala daigas, kaip tįsta plaukas.

lenkų kilmės prancūzų dailininkas roman opałka, regis, sugalvojo puikų būdą šiai problemai spręsti daug metų dar prieš man gimstant. 1965 m. jis pradėjo savo tapybos projektą "1965 / 1 – ∞". tai procesas, kurio metu jis ant vienodo (196 x 135 cm) dydžio drobių tapo skaičius... nuo vieno iki begalybės. "All my work is a single thing, the description from number one to infinity. A single thing, a single life." - sako dailininkas.




1968 m. roman opałka pradėjo įrašinėti savo balsą, tariantį skaičius, tuo metu, kai jis juos tapo ir fotografuoti save: kasdien tais pačiais marškiniais, tuo pačiu fotoaparatu, tuo pačiu išlaikymu, preciziškai vienodu kadravimu, tik su kiekviena nuotrauka daugiau raukšlių, plaukai ilgesni, trumpesni, vėl ilgesni..






tai tarsi galėtum taip įtempti žvilgsnį, galėtum aprėpti didelę laiko distanciją, matyti taip, kaip nematė nė vienas žmogus, matyti laiką. neaprėpiamas, nesibaigiantis procesas, kurio tikslas ir yra procesas; o jeigu kurią dieną roman opałka prieitų prie ∞.

jeigu.

vėl apie laiką.

amerikiečių konceptualisto joseph kosuth (g. 1945) 1965 m. darbas "Laikrodis (vienas ir penki)"
laikrodžio nuotrauka, pats laikrodis, straipsniai iš anglų-lotynų kalbų žodyno apie žodžius laikas, mašina ir objektas.

pavasaris.

ir jau tada, kai noriu pakeisti liūdnus, sentimentalius įrašus į šviesius ir pavasariškus, vėl atsitinka kas nors, kas bloškia mane atgal ir parodo, kad ta banga, kurios laukiu, dar neatsirito, kad kažkas man kaišioja padnioškes, kad vis dar einu tolyn apgraibomis, kad plūduriuoju.

kartais noriu atsukti laikrodį atgal ir kitaip sudėlioti savo mostus ore, suryti atgal savo žodžius.

kita vertus, sėdžiu tundroje ir mane džiugina koliažavimas iš senų močiutės žurnalų, skaitymas saulėtame balkone; kartais bandau įvaldyti orasijaus oliveiros iš cortazaro „žaidžiame klases“ mąstymo metodą:

„Naudodamasis proga, mąstydavau apie visokius niekus tuo metodu, kuris atėjo man į galvą prieš kelerius metus ligoninėje ir kaskart rodėsi vis vaisingesnis ir būtinesnis. Įtempęs visą valią, būdavo, telkiuosi pagalbon vaizdinius, mąstau apie kvapus bei veidus ir pagaliau išplėšiu iš nebūties porą rudų pusbačių, kuriuos avėjau Olavarijoje 1940 metais. Buvo jie guminiais kulnais, labai plonais pusbačiais, tad lyjant drėgmė persmelkdavo nuo kojų iki galvos. Kai atminties rankose jau laikydavau tą porą pusbačių, visa kita ateidavo savaime: kad ir donjos Manuelos veidas ar poetas Ernestas Moronis. Bet aš vydavau juos šalin, nes man svarbiau būdavo išgauti vien tik tai, kas nereikšminga, menka, nesugrąžinama. Būgštaudamas, kad nesugebėsiu nieko prisiminti, puolamas neprašytų svečių gaišintojų, apkvaišęs nuo grumdymosi su laiku, galų gale šalia pusbačių išvysdavau skardinaitę „Saulės arbatos“, kurią mama įdėjo Buenos Airėse. Ir arbatinį šaukštelį, šaukštelį-pelėkautus su juodomis pelytėmis, kurios virė gyvos stikle karšto vandens ir cypaudamos leido oro burbuliukus. Būdamas tikras, jog atmintis saugo viską, ne vien tik Albertinas ir didžias širdies bei inkstų efemerides, atkakliai bandydavau atkurti galvoje rašomąjį stalą, kurį turėjau Florestoje, neatmenamos merginos, vardu Chekreptenė, veidą, kelias tušines plunksnas plunksninėje iš penktos klasės laikų...“

laikrodis.

mano laikrodis sustojo. ir tai, tikriausia, reiškia, kad praėjo metai nuo tada, kai aš paskutinį kartą pakeičiau bateriją. mano laikrodžio nereikia prisukinėti, bet aš tikrai dažnai galvoju apie laiką, dažnai skaitau apie laiką.

pavyzdžiui, julio cortazár rašo:

"INSTRUKCIJA, KAIP PRISUKTI LAIKRODĮ

Ten, giliai, yra mirtis, bet nebijokit. laikykite laikrodį viena ranka, dviem pirštais švelniai prisukite. Dabar prasideda kitas laiko tarpsnis, medžiai išskleidžia savo lapus, valtys lekia kaip per regatą, laikas tarsi vėduoklė pamažu užsipildo pats savim, ir iš jo sklinda oras, sausumos vėjelis, moters šešėlis, duonos kvapas.
Ko norit dar, ko norit dar? Greičiau užsisekite jį ant savo riešo, leiskite jam laisvai plakti, pamėgdžiokite jį jausdami ilgesį. Baimė aptraukia dūmais krumpliaračius, kiekvienas dalykas, kuris galėjo būti pasiektas ir buvo užmirštas, lyg korozija veikia laikrodžio venas, sukelia šalto jo mažų rubinų kraujo gangreną. Jeigu nebėgsim, ten, giliai, yra mirtis, ateisim anksčiau ir suprasim, kad jau nebesvarbu."

arba -

"Žmonės pasakoja apie keliaujantį prekeivį, kuriam ėmė skaudėti kairį riešą tiesiai po laikrodžio apyranke. Nuplėšus laikrodį ištiško kraujas: žaizdoje buvo matyti labai smailų dantų pėdsakai."

parašiau ir supratau, kad jau nebesvarbu.
ten, giliai, yra mirtis.

nostalgija.

bet juk šiandien sekmadienis, misteri belai. sekmadieniais laikrodžiai eina lėčiau sako holė gurkšnodama belo bare. (T. Capote "Pusryčiai pas Tifanį")

iš tikrųjų šiandien laisvas pirmadienis su artėjančia darbo dienos nuotaika, vadinasi, beveik sekmadienis. kai laikrodžiai sulėtėja, atsiranda toks laiko plyšys, pro kurį dažniausiai norisi pasižiūrėti į praeitį: klausyti muzikos, kurią klausei prieš ketverius/penkerius metus, parašyti žmonėms, su kuriais nebendravai ilgą laiką, susitvarkyti spintą, kartu peržiūrint visokias senienas.

prieš ketverius/penkerius, metus pradėjau beveik be pertraukos nešioti laikrodį, t. y., su laikrodžiu būti namie, eiti į lauką, valgyti, plauti indus, su laikrodžiu miegoti, miegoti. man patinka mano laikrodis. nežinau, kiek tai yra prasminga, atsibudus pažvelgti į laikrodį ir suteikti laiko išraišką savo miegui, kiek racionalu, virti makaronus minučių tikslumu, ir kiek sveika, vėluojant į susitikimą vis žvilgčioti į laikrodį.

john menick sako, kad tai tik nerimą kurianti mašina (...) nuo jų nepabėgsi. tai kam dar nešioti laikrodį ant rankos?
juokingiausia tai, kad esu neįtikėtinai punktualus - netgi be laikrodžio. nemanau, jog laikrodžiai turi kažką bendro su laiko patirtimi. jie yra tiesiog disciplinavimo įrenginiai. kurį laiką panešiojęs laikrodį sunkiai begali nuo jo pabėgti. bijau, kad norint atsikratyti šio siaubingo šeimininko reikia kur kas daugiau, nei vien jį sudaužyti

nežinau, ar mano nerimui daugiau nei ketveri/penkeri metai. kartais taip ilgai žiūriu į veidrodį, jog galvoju, kad ten nebe aš.

bet man patinka (ne)jausti
laiko