people love photos. indeed (pakeista)

šis įrašas kai kam gal primins platono olą. tekstas bus apie atspindžius: apie tai, ko nemačiau, apie tam tikrų detalių ir jų sukeltų savo emocijų bei asociacijų lydinį.

Photography belongs very much to death. A picture jumps out of time. In film you always work with time, and this is one of the huge advantages in film and it is a lot healthier I think!

sako britų fotografas ir režisierius Christian Klinger.

fotografijos priklausymas mirčiai yra tai, apie ką aš seniai šiek tiek intuityviai galvojau, nors. nežinau, ar tai turėjo omenyje Christian Klinger, bet nesutikčiau, kad fotografija jumps out of time, ji visada turi laiko matmenį, nors ir išreikštą šiek tiek kitaip: nuotraukos vidinis laikas turi didesnį neatitikimą su mūsų išoriniu laiku. kinas, kaip vizualinių, akustinių ir tekstinių vaizdų seka, sudėliota tam tikroje laiko atkarpoje, sukuria šiek tiek apibrėžtesnį akistatos su tekstu laiką. santykis su nuotrauka, priklausomai nuo to, kur ji stebima, gali užtrukti nuo sekundės iki sunkiai apibrėžiamo laiko tarpo: vaizdų perteklius internete sukuria nekantrumo ir greičio lauką, o stebint nuotraukų atspaudus ekspozicijoje, stipriai keičiant žiūros kampus ir nuotolį, galima užtrukti.

nuostabu, kaip nuotraukos suteikia galimybę aprėpti visą vaizdą iš karto, tarsi pasisavinti jo esatį, kažkaip apčiuopiamai įgyti, kaip daiktą, kurį gauni, o tik tada ištyrinėji iki smulkmenų.
nuostabu ir kaip filmai, sukuria tokių prasminių struktūrų, priklausomai nuo to, kas po ko dėliojasi, ir kiek proceso metu sąmonė daro dalinių sprendimų iki kol baigiasi filmas, ir tas jausmas, kaip išgyveni filmo vidinį laiką, išorinį laiką ir savo laiką.

o šių dviejų medijų pokalbis gali duoti dar nuostabesnių rezultatų: filmai apie fotografus ir fotografiją, kuriami jau labai seniai (vienas chrestomatiškiausių pavyzdžių tikriausiai būtų peeping tom) ir atvirkčiai (retas filmas tikriausiai neturi geresnių ar blogesnių fotografijų). ir tų skirtingų laikų, skirtingų žaidimo taisyklių pasiūlymas velka taip, kad aš tikrai dar grįšiu ir grįšiu prie šitos temos.

o grįžtant prie Christian Klinger, jis sukūrė dokumentinį filmą apie keturias amerikos fotografes ir pavadino people*love*photography (žmonės, meilė, fotografija arba žmonės myli fotografijas). moterų ketvertą sieja tai, kad visos jos fotografuoja žmones, intymumą.

mano absoliutus pamėgimas lokalių reiškinių, mažų komunikacijos aktų ir kūno faktūros tyrinėjimų fotografijoje jau svajoja apie šito filmo peržiūrą.

treileris

jeigu, kas nors turėsite galimybę, pasidalinkit.

pastebėjimas.

2008 m. sausio mėnesio Finans Magazine paskelbė, kad tuo metu Rusijoje buvo 101 milijardierius. ne tik šis beveik pasakiškas skaičius, bet ir atotrūkis tarp milijardierių ir paprastų Rusijos žmonių tikriausiai įkvėpė olandų fotografą, dokumentalistą, rob hornstra (g. 1975) 2007/2008 m. daryti seriją pavadinimu 101 milijardierius.

žiūrint jo darbus iškart kilo asociacijų su andrew mikšio serija. abu fotografavo kaimų diskotekas: vienas tolimajame Rytų Sibire - Angarske, kitas - Lietuvos kaimuose prie Baltarusijos sienos.

pažiūrėkit, ar jums nepanašu?


rob hornstra


andrew mikšys


rob hornstra


andrew mikšys.

žmonės panašūs: tiek stebimi, tiek stebėtojai.

paslaptis.

aš jums noriu atskleisti vieną paslaptį. bet ta paslaptis negali būti taip tiesiog
išsakoma. kad niekas negirdėtų ir nematytų, kviečiu į savo namą.

tos paslaptys iš vaikystės, kai dauguma buvom architektai.
ir aš tiesiog aiktelėjau iš pasigėrėjimo, kai amerikiečių fotografė ellen brooks man priminė apie tai. apie savo fotografijų seriją, pavadinimu forts, ji kalba taip:

I don't build the forts as objects to photograph. I inhabit them. My body occupies these structures, laying on the floor looking up and through. My head gets large, my body gets lost. The photographs are evidence of this reverie.






noriu vėl.

raimundas urbonas.

visada labai mėgau remigijaus treigio fotografiją, tačiau kažkas man trukdė "prisikasti" iki raimundo urbono, nors juos skiria gal tik mažas žingsnelis.

urbonas ir treigys buvo bičiuliai, abu iš klaipėdos, abiejų žvilgsnis magiškai paprastas: jiems nebūdingas vizualumo perteklius, bet kartu ir perdėtas tvarkingumas, sterilumas; jų nuotraukose kėdė yra kėdė, obuoliai yra obuoliai, bet ta juodai balta, rūkas, kai kur krentanti švelni šviesa paprastus fotografuojamus objektus paverčia kažkokiais, sakyčiau, romantiškais (koks nemalonus žodis).

tas žingsnelis, skiriantis treigį ir urboną, yra tas, kad pastarojo jau nėra tarp mūsų. tebūnie šiame įraše, tik jo fotografijos. kad ilgiau išliktų.

roman opałka.

nuo vaikystės manęs neapleidžia keistas noras - pamatyti laiko judėjimą. kai dar buvau maža, maniau, kad neįmanoma pastebėti, kaip slinkteli minutinė rodyklė, pastebėti patį judesį, suvokti, kur jo pradžia ir pabaiga. tiesą sakant ir dabar tam neturiu kantrybės.
dabar man būtų dar įdomiau pamatyti, kaip užsitraukia žaizda, kaip prasikala daigas, kaip tįsta plaukas.

lenkų kilmės prancūzų dailininkas roman opałka, regis, sugalvojo puikų būdą šiai problemai spręsti daug metų dar prieš man gimstant. 1965 m. jis pradėjo savo tapybos projektą "1965 / 1 – ∞". tai procesas, kurio metu jis ant vienodo (196 x 135 cm) dydžio drobių tapo skaičius... nuo vieno iki begalybės. "All my work is a single thing, the description from number one to infinity. A single thing, a single life." - sako dailininkas.




1968 m. roman opałka pradėjo įrašinėti savo balsą, tariantį skaičius, tuo metu, kai jis juos tapo ir fotografuoti save: kasdien tais pačiais marškiniais, tuo pačiu fotoaparatu, tuo pačiu išlaikymu, preciziškai vienodu kadravimu, tik su kiekviena nuotrauka daugiau raukšlių, plaukai ilgesni, trumpesni, vėl ilgesni..






tai tarsi galėtum taip įtempti žvilgsnį, galėtum aprėpti didelę laiko distanciją, matyti taip, kaip nematė nė vienas žmogus, matyti laiką. neaprėpiamas, nesibaigiantis procesas, kurio tikslas ir yra procesas; o jeigu kurią dieną roman opałka prieitų prie ∞.

jeigu.

hendrik kerstens

pamačius olandų fotografo hendrik kerstens (1956) darbus pirma asociacija, kuri šovė galvon, tai vieno lietuvos teatro kredo: "statyti klasiką kaip šiuolaikinę dramaturgiją, o šiuolaikinę dramaturgiją kaip klasiką." šiuo atveju gal būtų galima perfrazuoti: fotografuoti XXI a. lyg tapytum XVII a.

h. kerstens dukros paulos portretai primena olandų tapytojo jan vermeer (1632-1675) darbus; ir kartais atrodo, kad fotografas sukuria beveik tobulą to meto fikciją. tačiau gražiausia man yra ne nepriekaištinga imitacija, o tobulai įsikomponavę šiuolaikiniai daiktai, pavyzdžiui plastikinis maišelis, pamatytas kaip XVII a. moters galvos apdangalas, arba iPod - kaip atviros užuominos ir savidemaskacija.