tarpinė stotelė.

kartais sunku galvoti apie tam tikrus momentus, kaip apie tarpines stoteles. sunku nepamiršti, kad taip bus ne visada, kad to, ko dabar, čia taip ilgiesi, reikia tik palaukti arba tiesiog dirbti ir siekti. sunku ir laikyti mintyje, kad tai tik tarpinė stotelė, kad visai netrukus reikės viską perrikiuoti iš naujo, surasti naujus atspirties taškus. kartais viskas ima ir susilieja į viena -- bet kaip r, gerai pasakė, ateitis tokia ir yra iš esmės, neapibrėžiama nei laiko, nei erdvės kategorijomis. ir taip galvoti kažkodėl ramina. ir tarpinės stotelės turėtų raminti, o ne bauginti. kaip ir ši gloomy neišpildytų lūkesčių diena, praeis, praeis.

kkk

kai penktadienį vakare, jau sutemus, pradėjo lyti, pajutau kažką panašaus į saudade. galiu tik įsivaizduoti, kas tai iš tikro yra, todėl sakau kažką panašaus. kažkoks keistas liūdnas, o kartu ir geras jausmas, su mintimis apie žmones, keliaujančius per šitą lietų, per šitą prietemą, jau beveik sutemą. į namus ar ten, kur jų laukia. įsivaizduoju mašiną, važiuojančią pro mišką vingiuojančiu keliu, paskui kertančią tamsius kaimukus, su gelsvais langų stačiakampiais.

šiandien išsiunčiau paskutinį rašinėlį, o paširdžiuos vis tiek toks baugumas vaikšto. klausau fink, ir kovoju su sunkiai pradėjusiu veikti mygtuku "k", o vis norisi rašyti kažkoks, kažkas, kažkodėl.

yesterday was hard

Stockholm, (pictures coming later, perhaps)

The idea of a fashionable Stockholm can be easily grasped from the whole of media; even if it is only the idea itself that liking Stockholm is fashionable. However, even the lousy and old fashioned Skavsta airport, called Stockholm Skavsta despite being a nap away from the real Stockholm, offers us a bunch of colourful youngsters, without any words declaring the weirder, the cooler—the idea that comes to mind while remembering the girl, about seventeen (according to her face), half black, half green hair and wearing clothes that make her look like a pious old lady, which is a bit weird since in Stockholm itself you may notice an inverted view: tons of people in their forties looking like youngsters; not in a bad way, though. The whole place leaves an impression of a young city: the faces that seem to be no older than in their fifties (and in an outfit that in eastern Europe probably would not be preferable for such age). The absence of old people makes us think about their wealthy and happy lives at least in the outskirts of Stockholm or somewhere in small towns and villages away from the busy Stockholm. The place is left for young Swedes, immigrants and tourists.

It is not hard to distinguish the first ones from the second ones, not to tell about the last group. Immigrants are everywhere: they are selling you a ticket for a subway in a kiosk, driving the bus you are in, exchanging your money in a tiny neighborhood bank outside of the city center; if you do not have a possibility to establish a conversation with them—as we did by mistake by taking the wrong way in the bus and talking to the Persian driver—you can only try to extract information about their origins from their skin, the shape of their eyes and noses, etc. It should be weird to live in a country with tons of immigrants who, mostly due to economical reasons, are now surrounding you. Do swedes ask themselves the questions of how well do they know the history, language, and culture of the country? Do those things matter for them? Do they feel something like insecurity or injustice? Or are those questions just our imagination dictated by the sum of stereotypes conveyed through media, as the one about fashionable Stockholm?

nerišlūs paveblenimai.

elva, 2010 spalis

kartais einu einu šito miesto gatvėmis ir staiga nustembu, kur aš, ką aš čia veikiu. kodėl šita keista šalis, su keistais žmonėmis ir nesuprantama kalba. jaučiuosi kaip prusto herojus, ką tik pabudęs iš miego ir nesusigaudantis, kas jis ir kur esąs. ir po sekundės, atsakymams kažkur pavėlavus, ateina schematinis, suvaržantis žinojimas.

arba: einu einu ir išgirstu kalbant estiškai. ir tai manyje sukelia tokį sumišusį jausmą. kadangi daugiausia laiko leidžiu anglakalbėje aplinkoje, estų kalbą paliekant nuošalėje tarsi triukšmą, kažkokį tolimą, nesuprantamą gromuliojimą; ir ši kalba iki šiol buvo tarsi virtualybė, sukurta per estų paskaitas, filmus ir reklamas, kažkoks tolimas mentalinis įvaizdis. o dabar, kai imu pagauti jos ritmą, imu lyginti realų kalbos įgyvendinimą (Saussure'o terminais parole) su ta virtualybe, pastarąją laikant tikra, o pirmąją - tik kažkokiu atspindžiu; nors yra priešingai. ir taip keista, lyg egzistuočiau kažkokiame neutraliame lauke susikūrusi savo gyvenamą burbulą. bet klausimas, ar neutrali aplinka egzistuoja ar pati neutralizavimo situacija yra tik kitas įprasminimo, reikšmės suteikimo būdas. nežinau.

ir vis tiek pat dažnai kartoju nežinau. visomis kalbomis: nežinau, I don't know, no sé, ma ei tea.

ir kalbos, kalbėjimai (nežinau kaip tiksliai versti language ir parole) yra tai, apie ką nesusimąstydama apie šituos terminus dažniausiai galvoju. gaudom svetimų kalbų žodžius, gaudom svetimus akcentus, ir parodijuojam.

čia pereinu į daugiskaitą. nes mūsų sferos jungiasi į vieną freak-o-sphere / crapsphere / somethingsphere. ir ten aš esu laiminga.