montréal

toks jausmas, kad
visa muzika monrealyje
susijusi






norėčiau išgirsti tą miestą gyvai

iš donato petrošiaus eilėraščio

nesileiskit mulkinami

(...)

šiandien pirmą kartą gyvenime
sėdžiu nuščiuvusiame sode tarp
kolonėlių mediniais korpusais ir
pradedu skirti garsus nuo daiktų
kuriuos jie gena į sumaištį
skelbiu savo nepriklausomybės
deklaraciją išinstaliuoju garso
leistuvus sakau sudiev komercinei
psichodelijai ritualinei
postmoderniųjų genčių muzikai
avangardinei elektronikai
visam tam džiazui etnografinėms
retenybėms kameriniam disko
vokalinėms prasmių melodijoms
ir kt. pagaliau sukaupiau
valią nebemeluoti bent sau

muzika visada tebuvo iliuzijų liūnas
beprasmis įsitikinėjimas neva
kažką galima atsivogti iš kosmoso
virpesių iš „giminiškų“ sielų ne
nieko neįmanoma perimti turi
savyje arba ne arba skamba tavo
vidus o jei ne vadinasi niekas kitas
tau nepagros kurtinančio
harmonijos spengsmo
anapus tylos


tikrai: kažkaip tuščia ir trūksta
kurtinančio harmonijos spengsmo
anapus tylos, o tiksliau -
spaudžiančio, maudžiančio,
sūkuriuojančio spengsmo, išvaikščtančio
kiekvieną centimetrą po oda
ir pasiduoti tam liūnui
tegu ir iliuzijų.

meredith monk.

žmonės, dirbantys daugiau nei trijose visiškai skirtingose srityse ir visose įvertinti, man kelia įtarimą. ne tiek patys asmenys, kiek kitų reakcija į juos: vardai tampa tiesiog brandais ir viskas, ką daro tas žmogus, automatiškai tampa labai gerai. gal tokia mano reakcija - vidutinybės pavydas labai talentingiems žmonėms, nežinau.

meredith monk - kompozitorė, atlikėja, vokalistė, choreografė, kino, teatro režisierė, instaliacijų ir "tarpdisciplininių performansų" kūrėja. jos asmenybė ir vokalo technika padarė nemažą įtaką björk kūrybai. viename radijo interviu islandė pasakojo, kaip būdama dar šešiolikos savo pirmojo vaikino kolekcijoje atrado meredith monk projekto "dolmen music" įrašų, kurie ją žavi iki šiol.

meredith monk apie björk sužinojo iš savo studento, kai šis jai atnešė björk perdainuotą gotham lullaby versiją, ir iš karto panoro su ja susipažinti. ilgą laiką negalėdamos susitikti dėl įtemptų tvarkaraščių jos susirašinėjo laiškais.

dolmenų muzika sukuria įspūdį, kaip pati meredith tiksliausiai įvardino, tarsi tai būtų atliekama būtybių iš kitos galaktikos, tai vienu metu kažkas labai archaiško ir labai futuristiško. tai tarsi nugirstas pokalbis kažkokia nepažįstama kalba.



visiškai kitokios nuotaikos performansas "turtle dream". nepaliaujantis judėjimas pirmyn ir atgal sukuria inertiškumo, beprasmybės jausenas, o atlikėjų balsai skamba tai tarsi raudos, tai tarsi skausmingos miesto garsų imitacijos. o visa kita papasakoja pati meredith.



būtų galima cituoti jos darbus be galo. ir nėra čia ką įtarinėti, tik žavėtis žavėtis.

http://www.myspace.com/meredithmonkmusic

sawadu

seniai rašiau apie muziką, nors galvoju beveik kas minutę. todėl tebūnie šis įrašas apie vakarykštį SAWADU koncertą.

SAWADU - afro beat jazz trio, dabar gyvenantis prancūzijoje. nors vienintelis bosistas yra tikras prancūzas, gitaristas bei kompozitorius herve samb, gimė senegale, o būgnininkas brice wassy kamerūne. tačiau visa tai leidžia sujungti afrikos folklorą, jazzą, ir kitus ritmus.

nemokami gėrimai prieš renginį paruošė atpalaiduojančiai muzikai, kuri iki skausmo sukėlė sentimentus vasarai ir šilumai, nes šypsenos susišildyti nepakako. norėjosi, kad tuo metu būtų vasara, festivalis, žalia žolė, žmonės, alus, kad būtų galima pajudėti.

mokytojų namų salė buvo šalta ir su kėdėmis .) žmonės šiek tiek užmigę, nors trio stengėsi, bet tikriausiai nusivylė: kai reikėjo kartoti visokias abrakadabriškas afrikietiškas frazes, lietuviai įrodė, kad ritmo pojūtis jiems neduotas.

nepaisant to, buvo tikrai smagu. dar daugiau nemokamų koncertų vilniui!
amen

hyper muzika.

kas triukšmą daro triukšmu, muziką daro muzika, o džiazą džiazu? kas yra tas elementas, kuris patenka po oda ir su krauju išvaikšto nuo pakaušio iki kojų pirštų?
"kalbėti apie muziką yra tas pats, kas šokti apie architektūrą". taip, tai visiškai skirtingos semiotinės sistemos, ir niekada nebus įmanoma objektyviai nupasakoti garsų (išskyrus natų užrašymą), bet man patinka kalbėti apie muziką, rašyti apie muziką, nes tai priverčia sukurti naujas formas, naujus pavadinimus ir vaizdus emocijoms.

spalio 12. vilnius jazz
pirmiausia, grupė, privertusi mane pamiršti visus islandiškus žodžius, išskyrus vieną - saga. liudas mockūnas, dmitrij golovanov, vytis nivinskas, marijus aleksa. atitinkamai saksofonas, fortepijonas, kontrabosas, būgnai. sėdėjau taip arti, kad buvo matyti prakaito lašeliai ant v. nivinsko kaktos ir besitaškantys l. mockūno seilių pursleliai. klausant "trip" mane ištiko "hyper muzikos sindromas", t.y., kai kulminaciniais momentais galvoji, jog nebegali pakelti garsų ir rezonanso viduj, o tada muzika auga dar ir dar, priversdama šiurpą nueiti kūnu ir laikytis už ko nors, nes jautiesi nesvarumo būklėje, jautiesi kosmose.

o tada įvyko dar įdomesnis dalykas. neatvyko charles gayle, o kad kompensuotų tą trūkumą, pasirodė gayle kolegos, hilliard green ir klaus kugel, ir andrė pabarčiūtė, vytis nivinskas, tomas kutavičius, skirmantas sasnauskas, dalius naujokaitis, juozas milašius, jonathan haffner. improvizacija, energija ir išprotėjimas.
buvo gerai, kad nieko čia ir nepridursi.

ir prie geriausių pasirodymų trejeto reikėtų pridėti dalius naujokaitis / juozas milašius / jonathan haffner / vytis nivinskas. buvo kietai. su hyper muzikos sindromu.

bell orchestre.

dar prieš savaitę net nebuvau girdėjusi apie šitos grupės egzistavimą. o po vakar galiu pasakyti, kad tai buvo geriausias pasirodymas, kokį man teko matyti. gal tai, jog koncerto dienos vėlyvą rytmetį, beveik vidurdienį, kai grupė buvo pristatoma Kultflux platformoje, galėjau išgirsti, kaip jie kalba, ir kaip jie jaučia muziką, kad jų paprastumas leido prieiti ir su richard bei stefan pakalbėti apie muziką, emocines bei fizines būsenas klausant, sustiprino jausmus koncerto metu ir leido pajusti pajusti du šimtus procentų pasitenkinimo.

prieš koncertą "lėlės" teatre grupės nariai taip pat noriai bendravo, o pietro priėjęs ir pasisveikinęs pasakojo, kad jaučia gerą atmosferą, nors ji tokia skirtinga, pvz. nuo punk klubo Rygoje, kuriame koncertavo prieš tai. kažkur tarp žmonių buvo galima pamatyti ir richard. žmonės plūdo į mažą teatro salę ir užpildė ją visutėlę.

bell orchestre - septynių narių, kurie ir po vieną gali nurauti stogą, orkestras. tai įrodė Mike ir Colino mini soliniai pasirodymai, kurie įvedė į koncertą. pastarasis su saksofonu išdarinėjo neįmanomus dalykus ir net grodamas be mikrofono kaip cunamis užliejo vos pakeliamu garsu.

norint apibūdinti jėgą, kuri atsiranda jiems visiems grojant kartu, reikėtų padauginti iš septynių, pakelti kvadratu ir pridėti dar kokį tūkstantį. nuo keleto iki keliolikos minučių trunkančios kompozicijos, prasidedančios vos nuo kelių garsų, pereina į post-rock‘inius akordus, užauga iki išprotėjusių džiazo improvizacijų. kaip paukštis nuo išsiritimo, jo augimo ir įsiliejimo į tūkstantinį būrį, kurio sparnų muzika užplaka taip, kad viduje viskas rezonuoja, arba kaip didžiulė banga, kurios vibracijas kulminaciniais momentais buvo galima fiziškai pajusti po kojomis. būtų galima sugalvoti begales vaizdų, apibūdinančių jų muziką, kurios vizualumas jau spėjo būti panaudotas ir keletame kanados filmų.

erdvė gal kiek ribojo, bet gal ir gerai, nes tikriausiai būčiau ir visai išskridusi. po koncerto lietuviška publika išsiskirstė tyliai kaip po šermenų. gal dėl to, kad visiems buvo atėmę žadą.
o grupės nariai tiesiog nulipo nuo scenos ir dar bendravo su tais, kurie norėjo pasidalinti patirtimis apie muziką.

tai buvo antras koncertas per kurį verkiau. net labiau nei per bjork.

iiiiišprotėjimas

(...)