sapnologija.

mano pasąmonė vėl šėlsta naktimis išspjaudama daugybę keistų sapnų, kurie užsifiksuoja mano atmintyje. viskas lyg ir panašu į visas buvusias šėliones, su animum atsiskleidimais, nerealiais sutapimais po sapnų, kartais pernelyg realiais jausmais ir pokalbiais, teorijomis, tačiau patyriau naują reiškinį, kuris galėtų būti pavadintas sapnų intertekstualumu.
tai nebuvo sapnavimas, jog sapnuoji (taip būna dažnai. kaip pavyzdžiui tą naktį, kai sapnavau, jog keliaujant azijoje mūsų turistinį autobusą užgrobė irano teroristai ir šaudė mums tiesiai į pakaušius. viename sapno lygmenyje suvokiau, jog sapnuoju, o kitame sapno lygmenyje bandžiau pabusti plėsdama pirštais akį, visai kaip filme eternal sunshine of the spotless mind tai darė joel. kai galiausiai pabudau ir iš to sapno lygmens, tarsi išnirau iš po dviejų sluoksnių, buvau persmelkta siaubo ir nusisukau ant kito šono, bijodama nepanirti atgal.)
tai šiame sapne sesei pasakojau apie sapną, kurį iš tikrųjų buvau sapnavusi gal prieš savaitę. tai buvo sapnas, kad a.a. tėtis vedėsi į kažkokių nepažįstamų žmonių namus, kurie turėjo žalią žalią sodą su obelimis.
gal ir nieko keisto. tačiau tai kažkaip ypatingai nuteikė.

kaip ir pavyzdžiui šiandieninis sapnas, kuriame buvau vyras ir slapsčiausi nuo diktatūrinės valdžios. sprendžiant iš retro spalvų ir nuojautos, kad neseniai buvo pasibaigęs karas, galbūt tai galėjo būti a. smetonos laikai po 1926 m. perversmo.

labos nakties.
ir jums.
ir sau.