Vienas ponas sutinka draugą ir pasisveikina su juo paduodamas ranką ir linkteldamas galvą.
Šis mano, kad taip su juo pasisveikinama, bet pasisveikinimas jau sukurtas, ir gerasis ponas jį tik pakartoja. (j. cortázar)
tikriausiai daugiau nei devyniasdešimt procentų sentimentalių šio blogo įrašų padaryti sekmadienį. dabar rašydama dar vieną tokį aš kartoju save.
dažniausiai sekmadieniais su sese ir kava kartojam tą patį maršrutą senamiestis-užupis-senamiestis. ir kai einu pro senamiesčio langus ir vitrinas seku savo atspindį. arba jis seka mane. mėgstu atspindžius, sveikinuosi su jais vos linkteldama galvą.
tada grįžtu namo ir ieškau muzikos, kuri rezonuotų, atitiktų mano būseną. kai randu tokią, spaudžiu repeat. ir taip aš išgirstu savo atspindį. apsižvalgau aplink: neplauti indai, suverstos knygos, sąsiuviniai, kompaktai. taip aš pamatau savo atspindį; atkartoju chaoso scenarijų.
kažkas vyksta. bet atspindys žino tiek pat, kiek ir aš.
No comments:
Post a Comment