sapnai ir vėl.

mano pasąmonė ieško išėjimo iš susidariusios situacijos.
sapnuoju, kad sėdime kažkokiame bute, kažkas žaidžia kortomis, kažkas dar kažką veikia, o už durų vyksta pasaulio pabaiga. tikrai, taip sėdim ir laukiam pasaulio pabaigos, nes buvo taip išpranašauta, kažkas bando išeiti, patikrinti, ar iš tikrųjų, kažkas sėdi ir nejuda, tikėdamiesi išsigelbėti. bet praėjus tam išpranašautam momentui nieko neįvyksta. nieko.
ir aš atsiduriu keistame name su ilgu koridoriumi, kuriame daug kambarių. o kiekvienas kambarys turi išėjimą į lauką, ir pro kiekvieną išėjimą matosi jūra. iš skirtingų kambarių ir jūra atrodo skirtingai: vienur šviesesnė, saulėta, ir einant link koridoriaus galo vaizdas vis labiau niaukiasi. man labiausiai patiko jūros kraštas, matytas per kambarį, kuris tiesiai koridoriaus gale: buvo pilka, šiek tiek vėjuota, gaivu, ir taip palengvėjo mintys. bet tada apsisukau ir grįžau atgal dar pažvelgdama į kitų kambarių jūras.

norėčiau tokio namo ant kopos.