pavasaris.

ir jau tada, kai noriu pakeisti liūdnus, sentimentalius įrašus į šviesius ir pavasariškus, vėl atsitinka kas nors, kas bloškia mane atgal ir parodo, kad ta banga, kurios laukiu, dar neatsirito, kad kažkas man kaišioja padnioškes, kad vis dar einu tolyn apgraibomis, kad plūduriuoju.

kartais noriu atsukti laikrodį atgal ir kitaip sudėlioti savo mostus ore, suryti atgal savo žodžius.

kita vertus, sėdžiu tundroje ir mane džiugina koliažavimas iš senų močiutės žurnalų, skaitymas saulėtame balkone; kartais bandau įvaldyti orasijaus oliveiros iš cortazaro „žaidžiame klases“ mąstymo metodą:

„Naudodamasis proga, mąstydavau apie visokius niekus tuo metodu, kuris atėjo man į galvą prieš kelerius metus ligoninėje ir kaskart rodėsi vis vaisingesnis ir būtinesnis. Įtempęs visą valią, būdavo, telkiuosi pagalbon vaizdinius, mąstau apie kvapus bei veidus ir pagaliau išplėšiu iš nebūties porą rudų pusbačių, kuriuos avėjau Olavarijoje 1940 metais. Buvo jie guminiais kulnais, labai plonais pusbačiais, tad lyjant drėgmė persmelkdavo nuo kojų iki galvos. Kai atminties rankose jau laikydavau tą porą pusbačių, visa kita ateidavo savaime: kad ir donjos Manuelos veidas ar poetas Ernestas Moronis. Bet aš vydavau juos šalin, nes man svarbiau būdavo išgauti vien tik tai, kas nereikšminga, menka, nesugrąžinama. Būgštaudamas, kad nesugebėsiu nieko prisiminti, puolamas neprašytų svečių gaišintojų, apkvaišęs nuo grumdymosi su laiku, galų gale šalia pusbačių išvysdavau skardinaitę „Saulės arbatos“, kurią mama įdėjo Buenos Airėse. Ir arbatinį šaukštelį, šaukštelį-pelėkautus su juodomis pelytėmis, kurios virė gyvos stikle karšto vandens ir cypaudamos leido oro burbuliukus. Būdamas tikras, jog atmintis saugo viską, ne vien tik Albertinas ir didžias širdies bei inkstų efemerides, atkakliai bandydavau atkurti galvoje rašomąjį stalą, kurį turėjau Florestoje, neatmenamos merginos, vardu Chekreptenė, veidą, kelias tušines plunksnas plunksninėje iš penktos klasės laikų...“