sapnynas.

sapnavau daugybę dalykų, tačiau labiausiai įsiminė ši atkarpa.
aš, avinti botais, ant tokio plonyčio reljefiško ledo, kuris kaip kokia uoliena švyti gražiausiais pilkos, sidabrinės, su smėlio, molio ir juodžemio inkliuzais. ir jis nuo mažyčio staiga išsiplečia per didžiulį plotą. su manimi kursiokė r. ir mes atsargiai einam tuo ledu, tarsi tenai būtų užšalusi jūra, pakeliam galvas ir išvystam horizontą, kuriame balzgana, bet kartu ryški saulė. ir aš klausiu r., ar tu irgi dabar taip viską gražiai sapnuoji, kaip aš, nes aš žinau, kad tai sapnas. einam toliau, atsiduriam tarp žemų, senų, sukrypusių, sukrūmėjusių medžių, ir prieinam mano a. a. tėčio darbo sandėlį, kuriame už sofos, mano neva vaikystės žaislų dėžė. išimu iš tenai kubiką-rubiką tik dviejų spalvų, raudonos ir geltonos, dar kažkokie žaislai, ir aš taip stengiuosi juos įsiminti, nes žinau, kad tai sapnas, ir kad niekaip kitaip iš savo atminties negalėsiu ištraukti tų vaikystės žaislų, tų prisiminimų.

mano vaikystės kubikas-rubikas turėjo visas spalvas.