urbonas ir treigys buvo bičiuliai, abu iš klaipėdos, abiejų žvilgsnis magiškai paprastas: jiems nebūdingas vizualumo perteklius, bet kartu ir perdėtas tvarkingumas, sterilumas; jų nuotraukose kėdė yra kėdė, obuoliai yra obuoliai, bet ta juodai balta, rūkas, kai kur krentanti švelni šviesa paprastus fotografuojamus objektus paverčia kažkokiais, sakyčiau, romantiškais (koks nemalonus žodis).
tas žingsnelis, skiriantis treigį ir urboną, yra tas, kad pastarojo jau nėra tarp mūsų. tebūnie šiame įraše, tik jo fotografijos. kad ilgiau išliktų.
No comments:
Post a Comment