roman opałka.

nuo vaikystės manęs neapleidžia keistas noras - pamatyti laiko judėjimą. kai dar buvau maža, maniau, kad neįmanoma pastebėti, kaip slinkteli minutinė rodyklė, pastebėti patį judesį, suvokti, kur jo pradžia ir pabaiga. tiesą sakant ir dabar tam neturiu kantrybės.
dabar man būtų dar įdomiau pamatyti, kaip užsitraukia žaizda, kaip prasikala daigas, kaip tįsta plaukas.

lenkų kilmės prancūzų dailininkas roman opałka, regis, sugalvojo puikų būdą šiai problemai spręsti daug metų dar prieš man gimstant. 1965 m. jis pradėjo savo tapybos projektą "1965 / 1 – ∞". tai procesas, kurio metu jis ant vienodo (196 x 135 cm) dydžio drobių tapo skaičius... nuo vieno iki begalybės. "All my work is a single thing, the description from number one to infinity. A single thing, a single life." - sako dailininkas.




1968 m. roman opałka pradėjo įrašinėti savo balsą, tariantį skaičius, tuo metu, kai jis juos tapo ir fotografuoti save: kasdien tais pačiais marškiniais, tuo pačiu fotoaparatu, tuo pačiu išlaikymu, preciziškai vienodu kadravimu, tik su kiekviena nuotrauka daugiau raukšlių, plaukai ilgesni, trumpesni, vėl ilgesni..






tai tarsi galėtum taip įtempti žvilgsnį, galėtum aprėpti didelę laiko distanciją, matyti taip, kaip nematė nė vienas žmogus, matyti laiką. neaprėpiamas, nesibaigiantis procesas, kurio tikslas ir yra procesas; o jeigu kurią dieną roman opałka prieitų prie ∞.

jeigu.