d.

kartais į bendrą monotoniją įsiterpia tokios dienos, kai atrodo lyg atlikinėtum patį sunkiausią kantrybės testą: kai viskas slysta iš rankų, visos durys uždarytos, visi langai užkalti, visi daiktai trapūs, visos sistemos nepatikimos -- viskas blogai, blogai, blogai. o viduje vyksta kažkas panašaus kaip naoya hatakeyama nuotraukoje, viršuj.

o dienos pabaigoje lyg tarp kitko ištinka dar kokie nusivylimai, kurie po tokio testo atrodo bereikšmiai.

kai atsigulu į lovą mano mintys dažniausiai dėliojasi tokia tvarka:
d. d. d. d. d. d. d. d. d. d. d. d. d. d. d. d. d. d. d. d. d. d. d.
d. d. d. d. d. d. m. g. d. d. s. d. d. d. d. d. d. d. d. d. d. d. d.
d. d. k. d. d. d. d. d. d. d. d. d. g. d. d. d. m. d. d. d. d. d. d.

ir t.t.

tebeskaitau j. cortazar žaidžiame klases ir man vis užima kvapą nuo to, kaip arti yra oliveira, magė, traveleris ir visi kiti. kaip m. perfrazavo mane pačią: visi mes biškį viskas. o tai kartu reiškia viską ir nieko.