nerišlūs paveblenimai.

elva, 2010 spalis

kartais einu einu šito miesto gatvėmis ir staiga nustembu, kur aš, ką aš čia veikiu. kodėl šita keista šalis, su keistais žmonėmis ir nesuprantama kalba. jaučiuosi kaip prusto herojus, ką tik pabudęs iš miego ir nesusigaudantis, kas jis ir kur esąs. ir po sekundės, atsakymams kažkur pavėlavus, ateina schematinis, suvaržantis žinojimas.

arba: einu einu ir išgirstu kalbant estiškai. ir tai manyje sukelia tokį sumišusį jausmą. kadangi daugiausia laiko leidžiu anglakalbėje aplinkoje, estų kalbą paliekant nuošalėje tarsi triukšmą, kažkokį tolimą, nesuprantamą gromuliojimą; ir ši kalba iki šiol buvo tarsi virtualybė, sukurta per estų paskaitas, filmus ir reklamas, kažkoks tolimas mentalinis įvaizdis. o dabar, kai imu pagauti jos ritmą, imu lyginti realų kalbos įgyvendinimą (Saussure'o terminais parole) su ta virtualybe, pastarąją laikant tikra, o pirmąją - tik kažkokiu atspindžiu; nors yra priešingai. ir taip keista, lyg egzistuočiau kažkokiame neutraliame lauke susikūrusi savo gyvenamą burbulą. bet klausimas, ar neutrali aplinka egzistuoja ar pati neutralizavimo situacija yra tik kitas įprasminimo, reikšmės suteikimo būdas. nežinau.

ir vis tiek pat dažnai kartoju nežinau. visomis kalbomis: nežinau, I don't know, no sé, ma ei tea.

ir kalbos, kalbėjimai (nežinau kaip tiksliai versti language ir parole) yra tai, apie ką nesusimąstydama apie šituos terminus dažniausiai galvoju. gaudom svetimų kalbų žodžius, gaudom svetimus akcentus, ir parodijuojam.

čia pereinu į daugiskaitą. nes mūsų sferos jungiasi į vieną freak-o-sphere / crapsphere / somethingsphere. ir ten aš esu laiminga.