Daug dalykų atsitinka ir (arba) gali atsitikti, kai esi užsimerkęs. Pamenu tuos rytus savo vaikystės namuose, kai prabudus, tačiau dar neatsimerkus, jausdavau, kad kambarys visiškai pripildytas saulės šviesa. Būdavo taip šilta ir ramu. Tą akimirką tikėdavau, kad išaušo vasaros diena, tačiau užtekdavo šiek tiek išsibudinti ir prisiminti, kad už lango daug sniego ir tikriausiai spaudžia minusas. Ir nors greitai išsisklaidydavęs, tas momentas būdavo toks saldus, saldus.
Kai gyvenau Vilniuje, vaikščiodama ir klausydama muzikos, kartais užsimerkdavau ir bandydavau nueiti kuo ilgesnę atkarpą. Ausyse skambėdavo galbūt modest mouse, gal koks post-rockas, akyse būdavo tamsu ir aš žingsniuodavau gal tris, gal dešimt metrų. Kojos tapdavo sunkesnės, laikas sulėtėdavo. Atsimerkdavau, kai mano vidurius užliedavo toks malonus nesvarumo, baimės ir nežinomybės sukeltas virpulys.
Vakar buvo viena iš tų saulėtų žiemos pabaigos dienų. Išėjau pafotografuoti netoli namų ir, kai jau ruošiausi iš to parkelio link namų, prisiminiau tos saldžios apgavikiškos saulės rytus, tas trumputes nesvarumo atkarpas. Užsimerkiau. Po kojomis gurgdždėjo sniegas, netoliese pravažiuodavo automobiliai, ir nieko neatsitiko. Kartais tai daugiausia kas gali įvykti.
No comments:
Post a Comment