kartofilija.

kai vieno žurnalo antraštėje perskaičiau, kad portugalija turi beveik tūkstančio kilometrų sieną su atlanto vandenynu, beveik aiktelėjau iš nuostabos, apėmė su pasigėrėjimu sumišęs pavydas, kai palyginau su 99 kilometrų krašteliu prie mūsų šūdpelkės (atsiprašau) baltijos, ir pagalvojau, kad kiekvienas doras portugalas turėtų įveikti tą juostą, tuos kilometrus, kad galėtų vadintis tos tautos, kuriai priklausė Vasco da Gama, Bartolomeu Dias, Fernão de Magalhães, dalimi. gerai, gal pernelyg patetiškai pasakyta, bet visgi.

antraštės lieka antraštėmis ir visiškai jomis pasitikėti negalima, nes siena nesiekia 900 kilometrų (tiksliai - 837), tačiau tai nesumenkina įspūdžio, kurį galima susidaryti tik iš enciklopedijų, nuotraukų ir žemėlapių. jeigu lietuvių kalbos žodyne dar nėra tokio termino, tai pats metas jį įvesti.
kartofilija - [vok. Karte - žemėlapis; kortelė carta charta - papiruso lapas, popierius] pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su žemėlapiais arba su kortelėmis. + [gr. philia - meilė, draugiškumas] antroji sudurtinių žodžių dalis, reiškianti palinkimą į ką nors, pamėgimą ko nors.
prisipažįstu, jog esu tiesiogine to žodžio prasme, palinkusi, net kartais įsikniaubusi, nuskendusi ir įklimpusi į žemėlapius, kai seku traukinio, kuriame sėdžiu judėjimą, kai planuoju, kai svajoju. ir suprantu, kaip XXI a. viskas apsivertė aukštyn kojomis: kažkada jie keliavo, o paskui braižė žemėlapius, o dabar aš braižau, teplioju, tam, kad neaišku, ar keliaučiau.

sakau, jums. viskas dabar aukštyn kojomis.