hyper muzika.

kas triukšmą daro triukšmu, muziką daro muzika, o džiazą džiazu? kas yra tas elementas, kuris patenka po oda ir su krauju išvaikšto nuo pakaušio iki kojų pirštų?
"kalbėti apie muziką yra tas pats, kas šokti apie architektūrą". taip, tai visiškai skirtingos semiotinės sistemos, ir niekada nebus įmanoma objektyviai nupasakoti garsų (išskyrus natų užrašymą), bet man patinka kalbėti apie muziką, rašyti apie muziką, nes tai priverčia sukurti naujas formas, naujus pavadinimus ir vaizdus emocijoms.

spalio 12. vilnius jazz
pirmiausia, grupė, privertusi mane pamiršti visus islandiškus žodžius, išskyrus vieną - saga. liudas mockūnas, dmitrij golovanov, vytis nivinskas, marijus aleksa. atitinkamai saksofonas, fortepijonas, kontrabosas, būgnai. sėdėjau taip arti, kad buvo matyti prakaito lašeliai ant v. nivinsko kaktos ir besitaškantys l. mockūno seilių pursleliai. klausant "trip" mane ištiko "hyper muzikos sindromas", t.y., kai kulminaciniais momentais galvoji, jog nebegali pakelti garsų ir rezonanso viduj, o tada muzika auga dar ir dar, priversdama šiurpą nueiti kūnu ir laikytis už ko nors, nes jautiesi nesvarumo būklėje, jautiesi kosmose.

o tada įvyko dar įdomesnis dalykas. neatvyko charles gayle, o kad kompensuotų tą trūkumą, pasirodė gayle kolegos, hilliard green ir klaus kugel, ir andrė pabarčiūtė, vytis nivinskas, tomas kutavičius, skirmantas sasnauskas, dalius naujokaitis, juozas milašius, jonathan haffner. improvizacija, energija ir išprotėjimas.
buvo gerai, kad nieko čia ir nepridursi.

ir prie geriausių pasirodymų trejeto reikėtų pridėti dalius naujokaitis / juozas milašius / jonathan haffner / vytis nivinskas. buvo kietai. su hyper muzikos sindromu.