bet juk šiandien sekmadienis, misteri belai. sekmadieniais laikrodžiai eina lėčiau sako holė gurkšnodama belo bare. (T. Capote "Pusryčiai pas Tifanį")
iš tikrųjų šiandien laisvas pirmadienis su artėjančia darbo dienos nuotaika, vadinasi, beveik sekmadienis. kai laikrodžiai sulėtėja, atsiranda toks laiko plyšys, pro kurį dažniausiai norisi pasižiūrėti į praeitį: klausyti muzikos, kurią klausei prieš ketverius/penkerius metus, parašyti žmonėms, su kuriais nebendravai ilgą laiką, susitvarkyti spintą, kartu peržiūrint visokias senienas.
prieš ketverius/penkerius, metus pradėjau beveik be pertraukos nešioti laikrodį, t. y., su laikrodžiu būti namie, eiti į lauką, valgyti, plauti indus, su laikrodžiu miegoti, miegoti. man patinka mano laikrodis. nežinau, kiek tai yra prasminga, atsibudus pažvelgti į laikrodį ir suteikti laiko išraišką savo miegui, kiek racionalu, virti makaronus minučių tikslumu, ir kiek sveika, vėluojant į susitikimą vis žvilgčioti į laikrodį.
john menick sako, kad tai tik nerimą kurianti mašina (...) nuo jų nepabėgsi. tai kam dar nešioti laikrodį ant rankos?
juokingiausia tai, kad esu neįtikėtinai punktualus - netgi be laikrodžio. nemanau, jog laikrodžiai turi kažką bendro su laiko patirtimi. jie yra tiesiog disciplinavimo įrenginiai. kurį laiką panešiojęs laikrodį sunkiai begali nuo jo pabėgti. bijau, kad norint atsikratyti šio siaubingo šeimininko reikia kur kas daugiau, nei vien jį sudaužyti
nežinau, ar mano nerimui daugiau nei ketveri/penkeri metai. kartais taip ilgai žiūriu į veidrodį, jog galvoju, kad ten nebe aš.
bet man patinka (ne)jausti
laiko
1 comment:
Tu, moterie, rašai ne bobiškai. Čia komplimentas.
Post a Comment