flashback.

vakar: važiuoju troleibusu namo, mano plaučiai, mano kraujas pilnas deguonies ir nuovargio, aš sėdžiu priekyje, žiūriu pro priekinį langą, kaip pamažu temsta, dangus asfalto spalvos, sako visa yra vienis, mano kūnas pilnas saldaus nuovargio, norisi važiuoti ilgai ilgai iki visai sutems, ir mano atmintis išspjauna prisiminimą iš vaikystės, kaip grįžtant iš ilgos, kaip tada atrodė, kelionės užsnūsti susirangęs ant galinės sėdynės, o tėtis paima ant rankų, prabundi pusiau, bet akių nepramerki, kojos nukarę, sunkios ant tėčio dilbio, galva palinkus, tėtis parneša namo. a.a. tėčiui. a.a. nepasikartosiančiam laikui.