tekstas ir aš.

anot naratyvinės asmenybės koncepcijos, asmenybės identitetas atsiranda pasakojime, kuris apima tik vieno žmogaus gyvenimo nuo gimimo iki mirties istoriją. Išgyventi savo gyvenimą kaip naratyvą - tai sugebėti bet kada paaiškinti tai, kas buvo padaryta (...) Žmogaus gyvenimo vienovė nėra duota. Jis jos ieško kurdamas pasakojimus apie save.

galbūt nepretenduojantys aprėpti visos žmogaus gyvenimo istorijos, labai fragmentiški, nereprezentatyvūs ir dažnai tingūs yra blogo pasakojimai apie save, tačiau su (ne)išreikštu noru viską sujungti į viena: savo pomėgius, reakcijas, mintis, veiksmus, mintis; sudėlioti viską į pasakojimą, skirtingą nuo kitų žmonių pasakojimų.

ir istorija dėliojasi laike, pagal automatiškai įrašams priskiriamą datą; galima atsiversti atgal, bandyti paaiškinti savo buvusius paaiškinimus. tačiau viskas neišvengiamai įgyja chaoso bruožų, ne dėl sistemos, dėl paties pasakotojo.


Nelygu, kaip žiūrėsiu į save, aš suvokiu, kad galiu gėdytis ir būti įžūlus, ir nekaltas, ir palaidas, ir plepus, ir linkęs tylėti, būti darbštus ir išlepęs, ir išradingas, ir bukas, ir paniuręs, ir geraširdis, ir melagis, ir teisuolis, ir išsilavinęs, ir neišmanėlis, ir išlaidus, ir šykštus. (...) Aš nieko negaliu pasakyti apie save paprastai ir pagrįstai. Aš negaliu apibūdinti savęs vienu žodžiu (M. Montaigne, XVI a.)

galbūt todėl bandymai pasakyti apie save išsiplečia nuo vieno žodžio iki ilgesnių tekstų.
galbūt tekstas ir yra ta vienintelė pasauly vieta, kur gali ramiai koegzistuoti skirtingai aprašyti rašančiojo asmenybės fragmentai (J. Baranova).