iš donato petrošiaus eilėraščio

nesileiskit mulkinami

(...)

šiandien pirmą kartą gyvenime
sėdžiu nuščiuvusiame sode tarp
kolonėlių mediniais korpusais ir
pradedu skirti garsus nuo daiktų
kuriuos jie gena į sumaištį
skelbiu savo nepriklausomybės
deklaraciją išinstaliuoju garso
leistuvus sakau sudiev komercinei
psichodelijai ritualinei
postmoderniųjų genčių muzikai
avangardinei elektronikai
visam tam džiazui etnografinėms
retenybėms kameriniam disko
vokalinėms prasmių melodijoms
ir kt. pagaliau sukaupiau
valią nebemeluoti bent sau

muzika visada tebuvo iliuzijų liūnas
beprasmis įsitikinėjimas neva
kažką galima atsivogti iš kosmoso
virpesių iš „giminiškų“ sielų ne
nieko neįmanoma perimti turi
savyje arba ne arba skamba tavo
vidus o jei ne vadinasi niekas kitas
tau nepagros kurtinančio
harmonijos spengsmo
anapus tylos


tikrai: kažkaip tuščia ir trūksta
kurtinančio harmonijos spengsmo
anapus tylos, o tiksliau -
spaudžiančio, maudžiančio,
sūkuriuojančio spengsmo, išvaikščtančio
kiekvieną centimetrą po oda
ir pasiduoti tam liūnui
tegu ir iliuzijų.