teksto kelionės.

.


dalinimasis prasideda nuo istorijos. apie A. Stasiuko knygą man pirmiausia pasakė draugas. pasakojo, kaip nuostabiai ir paprastai ji parašyta ir kaip man būtina ją perskaityti. nors šitai gal labiau pati nusprendžiau.

tada su mumis knyga “pakeliui į babadagą” pasidalino pati leidykla: atsitiktinai padovanojo man ir kolegei pusiau. bet kadangi ji tapo nei mano, nei jos, nusprendėm, kad perskaitysim abi, o tada dalinsimės su visais draugais.

taip gimė idėja užfiksuoti knygos kelionę, išgirsti teksto atbalsį ir pasidžiaugti dalybomis. taip sukūriau šį blogą.

A. Stasiukas knygoje “pakeliui į babadagą” savosios europos albumą sukūrė nenaudodamas nė vieno paveikslo; iki pat esmės, beveik iki atomo prasiskverbiantis, o kartu ir visą horizontą galintis apimti žvilgsnis kartais fragmentiškas ir išsiblaškęs su meile ir rūpesčiu glosto nelygų, dažnai šiurkštų slovakijos, slovėnijos, vengrijos, albanijos, rumunijos, moldovos,.. paviršių.

susipynusios laiko linijos, prisiminimai apie prisiminimus, autoriaus vaizduotėje (re)konstruojama krašto istorija – ribos tarp praeities ir dabarties ištrinamos, o ateitis tų žmonių, prie kurių iki maksimumo priartėja pasakotojas, akimis yra kažkokia netikra.

čia žmonės, gyvūliai ir landšaftas yra vienodo svarbumo: aprašomi su tokiu pačiu rūpesčiu arba išsiblaškymu. kvapai ir spalvos nuo aštriai sodrių pereina į pilkšvus ir prėskus. nuolatinis neskubrus judėjimas, su įsiterpusiomis pauzėmis – lėtu kavos gėrimu lietui lyjant.

įtraukiantis, įsiurbiantis, judantis tekstas, kurį aš į save traukiau irgi pakeliui: troleibuse pakeliui į darbą, namus, universitetą, traukinyje pakeliui į savo gimtą mažą miestą, pakeliui į savo mintis ir prisiminimus apie kaimelius panemunėje, po kuriuos važinėjome praėjusią vasarą.

galėčiau prirašyti dešimt įrašų apie tai, kokia gera yra ši knyga. bet perskaitysite patys. beje,

labai geras vertimas. ir labai geras interviu su autoriumi yra čia.