būna kartais

taip: ranka užkliūva už puodelio ir pasilieja upė, už lango temsta, ir taip liūdna, kad šlampa lapai visomis kalbomis, kurių aš niekada neišmoksiu, drėksta, banguojasi, šiaušiasi, kaip pigiai sentimentalu griebtis tabletės, cigaretės, prieš tai dar minutę žiūrėjus į tą žvilgsniu nesulaikomą upę apsiverkti, kad taip maža erdvės, kad mano rankos, kojos, mano pečiai remiasi į kažkokias nematomas lubas, nematomas grindis, nematomas sienas, kurios spaudžia. kad visur daiktai, daiktai, daiktai, visada ne tokie apie kokius svajojau.

tada nuimti lapus, nes gerklėj pajunti tą gumulą, gal tai visi žodžiai kalbų, kurių niekada neišmoksiu spaudžia, verčia gelbėti, mano žodžiai kaip daiktai, visada kažkokie sunkūs, neaptakūs, dideli, visada ne tokie apie kokius svajoju.