Sunday, December 12, 2010

žiauri pasakėlė, kaip griūvu.

vienas toksai mažas paukštelis buvo didelis svajotojas ir skraidymo mėgėjas. visas dienas jisai tik skraidydavo, svajodavo ir dar be galo rūpindavosi. paukštelis buvo išradingas ir surasdavo kuo rūpintis: ištryptomis miško samanomis, mažesniais paukštukais ir vabalėliais.

iš to didelio rūpesčio paukšteliui ėmė skaudėti pilvelį, bet jam nebuvo kada galvoti apie skausmą, praeis - pamanė; nes jis tik rūpindavosi kitais dalykais, dar kartais pasvajodavo ir paskraidydavo. netrukus paukštelis nustojo skraidyti, tik rūpindavosi ir karts nuo karto paskraidydavo. gal todėl ir nepastebėjo, kaip jam ėmė skaudėti vieną kojelę. bet paukšteliui nebuvo kada rūpintis nei pilveliu, nei kojele, nes juk tiek daug yra dėl ko rūpintis, o dar reikia kartais ir pasvajoti.

kartą paukštelis suprato, kad vis mažiau laiko jam lieka svajoti, kad kojelė skauda dar labiau ir pilvelis nepraeina. dar truputį luktels, pagalvojo, ir viskas bus kaip buvę. bet kartą, kai apsisukus galvelei klestelėjo šalia seno kelmo ir negalėjo pajudėti tris dienas.. . . ėmė raudoti paukštelis sidabrinėm ašarėlėm. ėmė verkti karstelio.

-- -

2 comments:

mirtis said...

iš kur čia tokia pasakėlė?

si said...

iš mano galvelės.