.. .

kažkas neatsitiko, kažkas neįvyko. laikas bėga šuoliais, nors vis daugiau dienos ir vis mažiau nakties. nieko neįvyksta nei naktį, nei dieną. kažkur dingsta šiurpuliai, po to, kaip susapnavau, kad nepagydomai sergu, jog man liko tiek nedaug laiko.

aš stoviu gydytojo kabinete ir įeina mano mama su tyrimo rezultatais, visa susikrimtusi
jie sako, kad jai vėžys
ką reiškia, jie sako? kaip jie gali taip sakyti?
mano vaikystės gydytoja rėkia ir šokteli nuo kėdės ir išeina iš kabineto, mama vis dar stovi ištikta šoko.
grįžtu namo, bandau užmigti palindusi po kaldra, ir tokia ramybė, tik rūpestis dėl artimųjų, rūpestis dėl daugybės niekam kitam neįdomių knygų, rūpestis dėl cl., kuris tenai, kaip jam paskambinti, kaip pasakyti, kad išeinu, kaip pasakyti, kad jis atvyktų praleisti paskutines mano dienas čia.
atsiprašau mamos, kad ją palieku, galvoju apie tai, ką padariau ir nepadariau, bet taip ramu, tik taip be galo spaudžia krūtinę dėl artimųjų, kaip paskambinti cl., kaip pasakyti, kad išeinu... kaip pasakyti visiems, kad išeinu. tada einam su sese kažkur mieste, sutinkam jos buvusius klasiokus, ir kai jinai jiems pasako apie mane, jie baisiai susikremta ir apkabina ją. o man taip ramu dėl savęs, bet taip be galo spaudžia dėl artimųjų.

ir staiga pabundam kartu, jis einą į vonią, aš sakau
sapnavau baisų sapną
nurimk, tai tik sapnas ir nueina
o kai sugrįžta, ir kai imu pasakoti viską, nebesusivaldau ..

niekas neįvyksta. ir tai žudo žudo, labiau nei tame sapne, niekas neatsitinka, ir aš dar labiau susiskliaudžiu į kriauklę. net jūra nebekelia malonaus šiurpo krūtinėje.
tik dabar, kai rašau, jaučiu, tarsi pasakodama tą sapną.