ir taip paradoksalu, kad paskutinę savaitę, šiandien jau paskutinę šių mokslo metų dieną, pajuntu tokį troškimą mokytis, tačiau ne kasdien zulintų tekstų ir pavardžių, bet kažko kokybiškai, o gal ir kiekybiškai naujo. taip antriniame tekste, knygelėje apie struktūralizmo ir semiotikos ryšius netikėtai atrandu Giambatistta Vico, kuris jau aštuonioliktajame amžiuje iškėlė konstruktyvizmo idėjas, kas man pasirodė nuostabu.
arba suprantu, kad nieko nežinau, o norėčiau žinoti daugiau nei pavardės iš femonemonologijos (keista rašyti šį žodį su f— vietoj ph—).
arba arba man neįtikėtinai svarbu, nes iš tikrųjų svarbu, pasirodo suprasti, Lotmano įžvelgtą pas Vernadskį ir savaip pritaikytą teiginį life can be preceded only by life / text can exist only if preceded by text. suprasti ne tik kaip metodologinį, bet ir ontologinį principą.
taip banalu, bet ta akumuliacija leidžia praskleisti užuolaidą į kitus tekstus ir pajusti atradimo virpulį, išraizgius tekstų tankumyną. ir vėl gylyn.
paradoksalu, kaip norisi kažko naujo, bet iš to naujos informacijos srauto labiausiai atsimenam, tai kas seniai nusėdę.

tad kol kas zulinsiu senus tekstus, senus pavardes, nes kol kas taip reikia. o vasarai laukia jau pradėtas pildyti knygų ir darbų sąrašiukas.

Picture from Giambattista Vico The New Science