Friday, May 27, 2011



ir taip paradoksalu, kad paskutinę savaitę, šiandien jau paskutinę šių mokslo metų dieną, pajuntu tokį troškimą mokytis, tačiau ne kasdien zulintų tekstų ir pavardžių, bet kažko kokybiškai, o gal ir kiekybiškai naujo. taip antriniame tekste, knygelėje apie struktūralizmo ir semiotikos ryšius netikėtai atrandu Giambatistta Vico, kuris jau aštuonioliktajame amžiuje iškėlė konstruktyvizmo idėjas, kas man pasirodė nuostabu.
arba suprantu, kad nieko nežinau, o norėčiau žinoti daugiau nei pavardės iš femonemonologijos (keista rašyti šį žodį su f— vietoj ph—).
arba arba man neįtikėtinai svarbu, nes iš tikrųjų svarbu, pasirodo suprasti, Lotmano įžvelgtą pas Vernadskį ir savaip pritaikytą teiginį life can be preceded only by life / text can exist only if preceded by text. suprasti ne tik kaip metodologinį, bet ir ontologinį principą.
taip banalu, bet ta akumuliacija leidžia praskleisti užuolaidą į kitus tekstus ir pajusti atradimo virpulį, išraizgius tekstų tankumyną. ir vėl gylyn.
paradoksalu, kaip norisi kažko naujo, bet iš to naujos informacijos srauto labiausiai atsimenam, tai kas seniai nusėdę.

tad kol kas zulinsiu senus tekstus, senus pavardes, nes kol kas taip reikia. o vasarai laukia jau pradėtas pildyti knygų ir darbų sąrašiukas.


Picture from Giambattista Vico The New Science

2 comments:

Austeja said...

semiotika visuose tavo (ir ne tik) įrašuose skamba labai kaip poezija. ji ir yra, man kartais atrodo, tai prie jos ir traukia, bet -
aš galvoju, ar tu nepavargsti nuo TEKSTO kaip pagrindinio savo darbo šaltinio? ar nesinori kartais kitokių, ne tik intelektu apdorojamų akademinių pojūčių?
aš, tarkim, studijuoju dailėtyrą (kuri, kaip disciplina, vis daugiau ir daugiau remiasi tekstu) ir kuo toliau, tuo labiau noriu suktis nuo teksto link fizinio kūrinio, kurį galima pajausti, suprasti taip įvairialypiai.

A. (blogas.lt/avysbaltosbaltesnes)

si said...

labas, Austėja,
ačiū už komentarą. va čia būtent ir labai keistas paradoksas gaunasi: ne iš tavęs pirmos girdžiu semiotikos asociavimą su poezija ar su literatūra (nežinau, gal aš pasąmoningai irgi netyčia čia taip susieju). bet tiek Lotmano, tiek Greimo semiotikos vizija buvo humanitarinių mosklų matematika. kitaip tariant, ši disciplina turėtų susieti humanitarinius ir tiksliuosius mokslus dviem prasmėm: kaip metodas tyrinėti literatūrą, kultūrą ir kitus humanitarinių mokslų objektus, bet kaip ir metodologinis įrankis pavyzdžiui biologijoje ar zoologijoje. teko turėti zoosemiotikos ir biosemiotikos kursus, tai labai labai įdomu ir, manau, perspektyvu. o dėl TEKSTO, tai nepavargstu, nes tekstas plačiąja prasme yra tiesiog tam tikras modeliavimo būdas; viską gali modeliuoti, suprasti, prieiti, tyrinėti kaip tekstą—visuomenę, kultūrą, literatūrą, net ir į žmones kertančius sankryžą gali žvelgti/modeliuoti kaip tekstą. tai šis platus traktavimas, tiesiog tarsi tokia "kepurė", todėl ne.

o kaip tavo moksluose pasireiškia rėmimasis tekstu? ir kaip tu supranti "sukimąsi link fizinio kūrinio"—bandymą koncentruotis ties fenomenologiniais išgyvenimais ir patirtimis, kurios atsiskleidžia sąmonėje, bandant atsiriboti nuo kultūrinių krūvių? įmanoma ir darytina .)

ačiū už komentarą, atsiprašau už savo ilgą rašliavą tiesiog malonu sulaukti įdomių minčių.