kartais imu ir savimi suabejoju. kai rymau ties savo rašliavomis universitetui, suabejoju savo galimybėmis išgeneruoti kažką kokybiškai naujo, įvesti naują įbrėžį, nukreipsiantį žvilgsnį kurioje nors ir siauroje inter/trans/sub-paradigmoje. jaučiuosi šiek tiek beviltiškai sklaidanti daugybę tekstų ir perartikuliuojanti tas pačias visiems žinomas tiesas, bandanti pritaikyti, o gal sutaikyti, kartais besipešančias teorijas (bet kas atsimena prisitaikėlius, kas prisimena taikytojus? o tuos, kurie ir pešėsi su realybe, jų teorijas atsimena daug daugiau), o tada rašanti dirbtinius pasiūlymus ir potencialius požiūrio taškus potencialioms kitoms rašliavoms. jokių phd ateityje, ne ne ne.
o kartais imu ir save paguodžiu bandydama įsivaizduoti kokį kalną tekstų perartikuliavo Lotmanas, Greimas, kiek knygų pervertė Barthes, kiek laiko bibliotekoje praleido Lévi-Strauss; kiek nuobodaus darbo ir krapštymosi. gal kažką ir aš iš savo magistrinio iškrapštysiu. nors dar trūksta iki galo susigyventi su tema, nes įšokau į naują vežimą, ne akumuliuoju kažką, o bandau iš naujo, vis dar ieškau. gal šįkart pavyks.
beveik visą dieną skaičiau b. uspensky ir toks aiškus suvokimas visą laiką nepaleido, kur aš jo teorijoje dėčiau įbrėžius kita linkme.
No comments:
Post a Comment