~

kartais įsijungiu blogą, nežinodama, apie ką ir kaip rašyti. suraitau vieną, du sakinius, ir išjungiu. visada, kai norisi įsijungti ką nors verksmingai nuostabaus, pavyzdžiui bon iver, užsidėti ausines, ir pašniurpščioti sau niekieno nematomai. bet tai ką aš galiu parašyti, kai norisi tik pašniurpščioti, pasikamuoti, o kartu ir pasiguosti? kartais parašau, dažnai parašau, o paskui regis, kad šitas blogas tikra verkšlenimų dežutė. o kas keisčiausia, kad visos tos nuotaikos tokios panašios, kaip prieš dvejus, trejus, ketverius metus.. ką tik suvokiau ir tapo keista. kartais atrodo, kad dalykai, dėl kurių džiaugiuosi, keičiasi, bet tai kas liūdina ir tai kaip liūdina, turi kažkokią vieną giją -- kad tuos momentus, kada liūdėjau atpažįstu save daug greičiau.

ir tas klausimas, kurį uždavinėjo visi, nuo filosofų iki kibernetikų: kaip sistema eidama per pokyčius sugeba išlikti ta pati, kaip mes atpažįstam besikeičiančius dalykus, kaip tuos pačius, kaip mes keičiamės ir vis tiek išlaikom kažkokią šerdį. nežinau. ar tai reiškia, kad liūdesys mano šerdis? ar nerimas? kaip ir visi kartais tikiuosi sprogimo, kuris iš esmės mane pakeistų, kažko, kas supurtytų, todėl dažnai klausausi muzikos visu garsu, todėl noriu užlipti į aukštą bokštą, kad pamatyčiau viską kitaip ir kad apsisuktų galva, desperatiškai noriu susikrauti kuprinę įsėsti autobusą, ir bėgti bėgti kažkur..

kartais taip parašau, ir išjungiu.