diagnozuoju sau pokelioninę depresiją. jokios motyvacijos ką nors galvoti, kur nors eiti ar daryti: kalnai rūbų, pūpsančių, virstančių iš skalbinių dėžės, pusiau iškrautos kuprinės, pustuštis šaldytuvas, užkandžių likučiai, ir nenoras gaminti (ačiūdie yra makaronai ir prieskonių dėžutė), žemėlapiai, dar nerandantys vietos, knygos ir neklota lova, dar pripūstas bendrakeleivių čiužinys.. ir taip staiga jau reikia grįžti į mokslus.
rygoje vieną vakarą pajutau tokį keistą jausmą. arba, tiksliau tariant, supratau, kad nebejaučiu, jog esu kitoje šalyje: jaučiu, kad su artimais žmonėmis (su kuriais esu priversta bendrauti angliškai ir ispaniškai) lankau kitą miestą, domiuosi architektūra, parkais, istoriškai svarbiais objektais, etc. Bet priešingai nei tai darydavau anksčiau, pavyzdžiui lankydama tą pačią rygą, nebejaučiu to faktoriaus, kita šalis, kuris priverčia galvoti, kad čia žmonės kalba kitaip, galbūt mąsto apie tam tikrus dalykus kitaip, etc. galbūt dėl to, kad visus tuos metus kirsdama baltijos šalis pirmyn ir atgal daugybę kartu, jaučiu visą tą regioną susitraukus, arba, kad ypač tuo metu nejaučiu specialios intencijos įsivelti į bendravimą su vietiniais (kaip vietiniais iš kitos šalies), o gal kad anksčiau nekeliavau beveik visai, o per šiuos metus aplankiau daug daugiau vietų, gyvenau kitoje šalyje, ir visa tai tiesiog not such a big deal anymore. nemoku to paaiškinti, bet tuo metu rygos double coffee laukdama eilėje prie tualeto, pirmąkart prisiminiau, kad nemoku jų kalbos ir turėsiu paklausti angliškai are you waiting for the bathroom too? pajutau visą tą jausmą. ir prašau nebandykite to paaiškinti per globalizaciją ir pan. čia viskas taip asmeniškiau.
džiaugiuosi, kad įvykdžiau savo kiekvienos vasaros tikslą -- aplankyti nors vieną nepažįstamą miestą. šią vasarą užskaitau - kuuresaare ir helsinki. amen
No comments:
Post a Comment