bandymai prisiminti, man panašūs į šitą nuotrauką: įtempęs visas jėgas bandai keisti žvilgsnio fokusuotę, užsimerkti, atsimerkti, prieiti arčiau ar atsitraukti, ir kartais pavyksta įžiūrėti aiškesnius kontūrus. bet ar tai, kas išryškėja nėra tik dabarties konstruktas, smegenų žaismas, užmetant tinklelį, kažkokį rėmą, ir paduodant kaip tikrą, nors tai besą visai kas kita. nėra nė menkiausios abejonės, kad dabartis daro įtaką, formuoja mūsų (menamą) praeitį, ir atvirkščiai.
todėl su šypsena pasitinku, kai kurių žmonių teiginį iš Klumbytės disertacijoje aprašytų interviu: sovietmečiu buvo geriau, nes net ir kiaulėms buvo duodami duona ir pienas. ir kaip galima apversti šį teiginį, kad produktai buvo tokios kokybės, kad juos duodavo gyvuliams. kažkuo žavi ta argumentacija, net ne klydimo momentas, bet kažkokia kūrybinė klaida.
kartais pagaunu save sakant netiesą. ne dėl to, kad siekčiau naudos ar bandyčiau atrodyti geresnė. atmintis man, regis, diktuoja sakinius, kurie išsprūsta patys, ir kai prie jų grįžtu, suprantu, kad dėl susiliejusių kontūrų, mano tinklas sugavo kažką kita. arba: būna dėmės, labai erzinančios balkšvos, juodos, bet kokios (man regis, kad filme eternal sunshine of the spotless mind jos buvo daugiausia vaizduojamos irgi kaip susilieję vaizdai). tada stengiuosi rašyti, skambinti, klausi, ar kitas žmogus atsimena ką nors, gal galėtų užpildyti tas dėmes, bet dažniausiai pasitaiko, kad aš jiems labiau padedu, nei jie man. Man patiko, kaip Halbwachs rašė apie tai, kaip mūsų individuali atmintis yra pagrįsta social framework, kaip mes kolektyvuose aktyvuojam savo prisiminimus, ir kodėl negalime atsiminti sapnų.
todėl, jei norėsit mane nudžiuginti, parašykit man: ar prisimeni, kaip... ?
3 comments:
oi kaip čia gerai parašei!
O ar nebūna kartais tiesiog taip visai negerai,kai žmogus ištiesų atmintį naudoja obsesyviai- liaudiškai tariant "gyvena praeitimi" ir daugiau ar mažiau nieko nedaro,kad tos jo idealizuojamos atminties bagažas pasipildytų?
Aš kartais labai rimtai suabejodavau savo psichika,nes retai kada išgyvendama įvykius galvodavau apie juos;aš juos tiesiog išgyvendavau,o prasmę jie įgaudavo gerokai po laiko,išgyvenant jau kitus.
nemanau, kad tame yra kažkas blogo, kad prasmę įvykiai įgauna tik po kito laiko, net sakyčiau taip dažniausiai ir būna. tai priklauso nuo įvykio masto aišku, bet kuo įvykis didesnis, ir kuo labiau jis neišsitenka mūsų anksčiau išgyventose schemose, tuo sunkiau jį suprasti, apibūdinti, įprasminti. tada reikia tam tikros kritinės distancijos, kad surastum tam įvykiui tinkamą kalbą.
man dažnai nutikdavo atvirkščiai: dažnai išgyvendama kažkokį įvykį jau galvoje jį verbalizuodavau, tarsi kam nors jau pasakodama, kas man atrodydavo, kad mane atitraukia nuo tikrojo įspūdžio, nuo to pilno visomis juslėmis pagaunamo momento. ir paskui iš tikrųjų pasakodama remiuosi ne tikruoju įspūdžiu, o ta antrine verbalizacija. nežinau, ar čia aiškiai sudėliojau.)
Post a Comment