2012-1988=

.

(I. Panovo nuotr. 1967)

vis pagaunu save sakant, kad prieš metus, kai dirbau knygyne arba, kai gyvenau vilniuje, kai veikiau šį ar aną.. tada sustoju ir pergalvoju, kad ne, ne prieš metus, prieš du. kartais atrodo, kad pasaulis sustojo: man vis dar dvidešimt dveji, čia atvykau vos prieš pusmetį, vis dar esu įsimylėjusi, vis dar bandau surasti giją, kuria galėčiau vėliau sekti, vis dar, kai liūdna, įsijungiu tą pačią muziką..

bet kai prisimenu kitus, prisimenu miestą vilnių, atrodo, kad tik aš sustojau. draugai tuokiasi, apsinėščiuoja, keičia darbus, o man vis dar dvidešimt dveji, aš ką tik palikau vilnių, o jie kyla karjeros laiptais, išvažiuoja į užsienius, ir grįžta, o aš dar ką tik svajinai įsimylėjusi, ett.

ir vilnius keičiasi taip, kad nebesugebu jo aprėpti, kai prabėgom užvažiuoju, matau naujas iškabas vietoj senų, išgirstu kitus stotelių pavadinimus, atsimušu kakta į tris kartus daugiau kofeinų , bibliotekoje randu pasikeitusią tvarką, ir taip liūdna pasidaro, kad jis keičiasi, mano mylėtas miestas, o aš nesuspėju, gal todėl ir magistrinį pasirinkau rašyti apie vilnių ir apie atmintį, kad suprasčiau gilesnius mechanizmus, ir tie pokyčiai sugultų mano galvoje į kažkokią sistemą ir kad po tų dviejų pilnų metų grįžusi galėčiau susiorientuoti.

ir kai važiuojam autobusu su cl. savo mieste, pasipasakoju, kaip man baugu kartais dėl tų pokyčių, ir jis mane nuramina, kad tikriausiai ir mano draugams atrodo taip pat, kad kiekvienam atrodo taip pat, kad niekas nevyksta, kad visam tam, ką aš darau, reikėjo šiokio tokio ryžto ir noro pokyčiams.

mhm, man dvidešimt ketveri, aš dar toli gražu nepradėjau daryti karjeros, ir ačiūdie, neapsinėščiavau, bet per tuos dvejus metus, perlipau barjerus, kuriuos turėjau perlipti, galiu daryti dalykus, kurių nesitikėjau daryti -- beveik išmokau naują kalbą, skaitau jau septintą knygą ispaniškai (kai anksčiau su baugumu imdavau į rankas grožinę knygą angliškai), beveik prisiminiau dvi primirštas kalbas, neskaitant anglų, aplankiau tris šalis, kuriose dar nebuvau buvusi, nors gyvenau toli nuo draugų ir šeimos, padėjau gal tris didelius žingsnius į priekį ..

bet nenustembu, kai manęs paklausia, kiek man metų, jau turiu atsiskaičiuoti: aha, 2012-1988=