aš vis dar dirbu įprastu ritmu, o laiko nenumaldomai mažėja, sapnai intensyvėja ir nerimo kamuolys vis auga. jaučiu, kokia darausi nuobodi kitiems, bet vis įdomesnė sau. nors ir keikiu diletantus akademijoje, bet pati einu jų praminti keliu. paradoksų laikas. noriu kad tos kelios savaitės praeitų greičiau, ir kad niekada nesibaigtų.
žiūriu žiūriu į tas pačias nuotraukas ir staiga ištirpsta datos, dingsta autorystė. ir aš priversta vėl iš naujo ieškoti, rašyti, klausti. ir tai ne sapnas. jos man nieko nebesako, tos nuotraukos. o aš priversta barškinti klaviatūra. kad ją kur velniop tą akademiją, tikiuosi prasmukti kaip diletantė.
aš tik noriu išsimiegoti iki nebegalėjimo, o pabudus tik gerti kavą ir be tikslo vartyti internetą.
Wednesday, April 11, 2012
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
1 comment:
Kazkas tokio yra dabar su siuo laiku.
Ir su diletantais,ir su tuo,ko niekada sakau kad nedarysi,ar bent jau giliai sirdy nekenti,o imi ir darai.ir kartoji.
idomus sau/nuobodus kitiems yra istabi kone matematine proporcija.Nes aplinkai daziausiai tampi idomus tik pliauksdamas niekus(?)(tiksliau,bent jau tai darydamas)
Post a Comment