apie nieką.

pamenu dar prieš didijį sprogimą iš smulkių detalių dėliojau mozaiką, ką darysiu, kai tai baigsis. įsivaizdavau, kad simboliškai iškart po visko pasikeisiu patalynę į šviežią, kvepiančią skalbimo milteliais, kad dažniau dėvėsiu sijoną, ir eisiu į pievą prie upės skaityti savo malonumui; skaitysiu ilgai su pasimėgavimu, šiltam vėjui įsmunkant po marškinėliais, gerdama kavą su pienu ir pan. bet tas sprogimas nebuvo toks jau didelis, viską pakankamai ramiai pabaigiau, nors cl. tikriausiai sakytų kitaip, sudėliojau paskutinius taškus, paskui dar kurį laiką jutau maudimą paširdžiuos, tada atėjo kitas sprogimas ir palengvėjimo jausmas. patalynę pasikeitėm kažkada tarp tų datų, visai nesimboliškai, šiaip kažkurią dieną. šiltas vėjas, nesuprasi, pasirodė, ar ne. bet atsirado toks laisvės metas, kai žmonėms manęs paklausus, ką šiuo metu veikiu, galiu atsakyti——nieko. nestudijuoju, nedirbu, nesavanoriauju. to paprastai neprisipažįstu, bet iš to nieko neveikimo einu filosofijos paskaitas, mokausi kalbų, skaitau knygas. veiklos, kurios neįkrenta į visuomenei priimtas užimtumo schemas tampa nieko neveikimu. o man patinka pati mintis, kad iš nieko neveikimo einu į filosofijos paskaitas. ir mane truputį baugina mintis, kad kai pradėsiu dirbti, nebeprisiliesiu prie tų klausimų, nebeturėsiu jėgų ir prabangos taip svarstyti dalykų, kurie tame lauke bus tikriausiai visiškai nesvarbūs ir net kvaili. bet tada prisimenu, jog tikrai neturiu tiek valios, talento ir akademizmo, kad galėčiau eiti toliau. bet dar pamatysim, kokia mozaika koks vitražas išryškės. man be galo be galo patinka vitražai. ir rytinė šviesa. o čia šiaip graži daina, kurią neseniai grojo bytefm.de ir man patiko