sukeistinimas

Labai keista čia sugrįžti ir rasti visus šiuos įrašus. Kartais jie tokie nebeatrakinami, kad rodosi parašyti kito žmogaus, kartais tokie vis dar maudžiančiai svarbūs ir daug geriau suformuluoti, nors ir kliaujantis kažkokiu intuityviu jausenų apčiupinėjimu. Keistas yra apskritai šitas noras kažką vis čia parašyti: neturiu nei skaitytojų (nors užklysdavo vienas kitas), nei pati čia dažnai užsuku. Bet tas neapibrėžtumas tarp privataus ir viešo yra kažkoks varikliukas, verčiantis ieškoti įdomesnių prieigos būdų, bandyti išlaviruoti tarp visiško dienoraščio (atsikėliau, išgėriau kavos, paskaičiau šį bei tą, dirbau, nesisekė ir pan.) ir meninio teksto (kam tos pretenzijos?). Be to, keista ir gera susitikti su praeities savimi: pasimatuoti emocijas, ambicijas, svajones (ką išaugau, kam pati susitraukiau), surasti, kas liko pamiršta giliai atminties stalčiuje ir apsaugoti nuo laiko kandžių. Atrodo, kad mano siekis čia sugrįžti panašus į rusų formalistų apibūdintą sukeistinimo priemonę. Žiūrint į savo senus, kartais nebeatpažįstamus įrašus, šiek tiek įskyla automatizuoti savęs matymo akiniai ir aš iš naujo pamatau ją / kitą / save.