gizmo-kaka

Vakar vartydami netflixą, užkliuvom už gremlinų filmo. Nors nei siužetas, nei aiškios scenos nebuvo išlikusios atmintyje, iš karto prisiminiau tą vidinį virpėjimą vaikystėje, kai gremlinus rodydavo per lnk. Prieštaringų jausmų – švelnumo, jaukumo ir baimės bei pasišlykštėjimo tais padarėliais – nuotrupos buvo gyvos mano mintyse. Bet buvau tikra, kad šis filmas man šįkart būtų juokingas.

Ir taip pasigirdo: davai pažiūrim truputį, noriu vėl pamatyti tą vietą, kai jie iš pūkuotų gyvūnėlių pavirsta pabaisomis. Truputį, gal 10 minučių. Tai aišku, peržiūrėjom visą filmą!

Kaip keista ir įdomu buvo vėl susidurti su vaikystės baime, kelis kartus vis tiek krūptelėti ir būti taip įsijautus į filmą, kad neišvengiau garsiai pabarti veikėjų (nu greičiau, greičiau, bėk ten!). Taip, aš dažnai tai darau.

Čia dabar galėtų labai tikti moralas apie tai, kaip kartais sveika akis į akį susidurti su senomis, nekonstruktyviomis baimėmis. Ir jei gali susidurti su maža vaikystės baime, gali ir dar daugiau. Bet kas aš jums? Kokia nors kaučerė? O užslėptas moralas iš tikrųjų yra: jei jums patinka mėgautis kvailais dalykais, tai ir mėgaukitės. Amen.