kas liečia... kraustymąsi

/Šį tekstą rašiau užrakinusi duris, atidavusi raktus, dardėdama pakeliui į mamos namus./


Per šią savaitę išmečiau ir palikau tiek daiktų, kad laisvai būtų užtekę įsikurti be lagamino atvykusiam naujakuriui / naujakurei. Atsikračiau galybės indų, drabužių, knygų, virtuvės įrankių bei rakandų ir t. t.


Iš pradžių pasirinkimai buvo lengvi: pirmiausiai iškeliavo suplyšę, pasenę, atsibodę daiktai. Paskui darėsi sunkiau. Kas mažiau naudojama ar užima daug vietos irgi su širdgėla buvo metama lauk arba atiduodama. Prifarširavus lagaminus ir krepšius tiek, kad per siūles tratėjo, mus ištiko nusivylimas. Didysis lagaminas buvo nepakeliamas. Tada išryškėjo tikrieji prioritetai. Kad galėtų likti svarbiausios knygos, išmečiau plaukų tiesintuvą, palikau dvi lėkštes (vieninteles, kurias planavau pasiimti), išėmiau svarstykles (bliamba!) ir atsikračiau vos vienos knygos. Kurių galų, kas žino.


Nors knygų buvo gaila kažkaip racionaliai dėl jų išskirtinumo arba investicijų, apsiverkiau, kai galvojau, kad nepavyks pasiimti dviejų mylimiausių pledukų. Lyg ir niekuo neypatingi: vienas mėlynai languoto audinio, o kitas dryžuotas baltomis, mėlynomis, rožinėmis juostelėmis. Juos turiu dar nuo gyvenimo Vilniuje laikų. Jais apklodavau lovą ankštame bendrabučio kambarėlyje. Bet šiame mieste šie pledukai dar labiau pasikrovė jausmais. Po jais skaitydavau knygas, jais užklodavau užsnūdusį cl, su jais ir po jais rutuliodavomės, jais apsisiausdavau neradusi chalato.


Tai, kad šie pledukai tapo svarbesni už galybę knygų, batų, virtuvinių daiktų, rūbų, tikrai neatsitiktinumas. Iš karto prisiminiau seniai klausytą podcastą apie prieraišumą ir H. Harlow eksperimentus. Švelnūs, malonūs liesti daiktai suteikia ne tik fizinę šilumą, bet ir patenkina gyvybiškai svarbų jausminio prieraišumo poreikį. Kaip ir ne iš visai etiškų Harry Harlow eksperimentų paaiškėjo, kad nuo gimimo atskirtos beždžionės gerokai didesnę laiko dalį praleisdavo su švelniu audiniu apdengtomis mamomis robotėmis, kurios neatliko daugiau jokios funkcijos, nei su maitinančiomis, tačiau šaltomis metalinėmis robotėmis. Prieraišumo poreikį tik labai trumpomis akimirkomis nugalėdavo alkio jausmas.


Prisiminus tų pledukų prisilietimą, net dabar, rašant šį tekstą, susikaupė gumulas gerklėj. Bet fiuuuu, jie kartu su manim važiuoja į nežinią. Liesti, liestis, įsikniaubti ir ne taip baisu.