bell orchestre.

dar prieš savaitę net nebuvau girdėjusi apie šitos grupės egzistavimą. o po vakar galiu pasakyti, kad tai buvo geriausias pasirodymas, kokį man teko matyti. gal tai, jog koncerto dienos vėlyvą rytmetį, beveik vidurdienį, kai grupė buvo pristatoma Kultflux platformoje, galėjau išgirsti, kaip jie kalba, ir kaip jie jaučia muziką, kad jų paprastumas leido prieiti ir su richard bei stefan pakalbėti apie muziką, emocines bei fizines būsenas klausant, sustiprino jausmus koncerto metu ir leido pajusti pajusti du šimtus procentų pasitenkinimo.

prieš koncertą "lėlės" teatre grupės nariai taip pat noriai bendravo, o pietro priėjęs ir pasisveikinęs pasakojo, kad jaučia gerą atmosferą, nors ji tokia skirtinga, pvz. nuo punk klubo Rygoje, kuriame koncertavo prieš tai. kažkur tarp žmonių buvo galima pamatyti ir richard. žmonės plūdo į mažą teatro salę ir užpildė ją visutėlę.

bell orchestre - septynių narių, kurie ir po vieną gali nurauti stogą, orkestras. tai įrodė Mike ir Colino mini soliniai pasirodymai, kurie įvedė į koncertą. pastarasis su saksofonu išdarinėjo neįmanomus dalykus ir net grodamas be mikrofono kaip cunamis užliejo vos pakeliamu garsu.

norint apibūdinti jėgą, kuri atsiranda jiems visiems grojant kartu, reikėtų padauginti iš septynių, pakelti kvadratu ir pridėti dar kokį tūkstantį. nuo keleto iki keliolikos minučių trunkančios kompozicijos, prasidedančios vos nuo kelių garsų, pereina į post-rock‘inius akordus, užauga iki išprotėjusių džiazo improvizacijų. kaip paukštis nuo išsiritimo, jo augimo ir įsiliejimo į tūkstantinį būrį, kurio sparnų muzika užplaka taip, kad viduje viskas rezonuoja, arba kaip didžiulė banga, kurios vibracijas kulminaciniais momentais buvo galima fiziškai pajusti po kojomis. būtų galima sugalvoti begales vaizdų, apibūdinančių jų muziką, kurios vizualumas jau spėjo būti panaudotas ir keletame kanados filmų.

erdvė gal kiek ribojo, bet gal ir gerai, nes tikriausiai būčiau ir visai išskridusi. po koncerto lietuviška publika išsiskirstė tyliai kaip po šermenų. gal dėl to, kad visiems buvo atėmę žadą.
o grupės nariai tiesiog nulipo nuo scenos ir dar bendravo su tais, kurie norėjo pasidalinti patirtimis apie muziką.

tai buvo antras koncertas per kurį verkiau. net labiau nei per bjork.