atsisėdu į priekį, tiesiai už vairuotuojo būdelės, kur galima matyti savo atvaizdą. ausyse skamba tides from nebula apricot ir aš pagalvoju, kad kiekviena gija turi savo skambesį, savo muzikinį takelį. kažkada buvo the national about today, kažkada radiohead all i need. nors ne - anas garso takelis buvo toks pat ilgas, kaip ir visas tas tąsymasis, kad jam neužtektų vieno empetrys. kažkada skambėjo tori amos pamaišiui su sigur rós. ir aš galvojau, kad daugiau tai nesikartos.
tai yra giliai manyje. nesuprantu, kaip aš taip moku: priartėti iki maksimumo ir kartu būti taip toli, kaip lapė vaikščioti aplink, bet būti neprijaukinama. slepiu savo letenėles kišenėlėse ir laukiu, kad kas kitas ištiestų ranką ir paglostytų. priartėju, o tada pabėgu ir slepiu snukutį savo letenėlėse, galvoju - gal reikėjo likti. lost, lost lost.
klaidinantys judesiai - ir aš jau šalia, arčiau nei tikiesi. mane pačią klaidinantys mano judesiai, kaip tas tekstas, kurio aš nesugebu kontroliuoti, tie gestai, ir oda prie odos, netyčia.
aš niekada nemeluoju. ir mano letenėlės nemeluoja, staigiai atsitraukia, kaip išgąsdinti paukščiai. bet jie visada sujungti plona nematoma gija prie mano krūtinės. arčiau nei tikiuosi.
ir ta gija neleis man priartėti prie nieko. kol pati nebūsiu paklaidinta.
No comments:
Post a Comment