.

kažkada, kai dar nebuvo feisbuko, nuotraukomis dalindavausi public.fotki.com. paskui viską paslėpiau po užraktais ir pamiršau. gerai, kad atmintis neprarijo slaptažodžių. ir šiandien, kai po akimis pasimaišė senas public.fotki naujienlaiškis, kviečiantis gauti kažkokių nuolaidų ar akcijų, atsidariau tą seną nuotraukų spintą. daugeliui nuotraukų jau septyneri metai. tarp kurių vienintelis likęs g. katės atvaizdas, vienas iš nedaugelio nusviedžiančių mane į prisiminimus apie g., į tuos šiltus vasaros vakarus, šiltą alsavimą, cigarečių kvapą jo apykaklėje, ir laukimą, laukimą. kiek pamenu katė susirgo gal po trijų metų, ir buvo užmigdyta. o gal ir nebuvo, tik išėjo prieš mirtį, kaip katės, būna, išeina. ten kelios nuotraukos ir iš kapinių. neįprastos. juk man septyniolika. ramus vasaros vakaras, mano objektyvas gaudo žalias vandens cisternas, laikinus o gal ir nelabai, žalius vagonėlius. pamenu, sutvarkę tėvo kapą, aplankėm močiutę.

tą pačią vasarą pirmą kartą buvau rašykų susitikime, jaučiausi kartu suaugusi, ir mažvaikė. fotografavau, kaip visada žmones, su kuriais nelabai daug ir kalbėjau. labai lemtinga. nes po to atrodo jų niekada nei sutikau, nei kalbėjau, nei žinau, kur jie yra. bet ne viskas taip prarasta. mano ilgi, ilgi plaukai, kuriuos pasirodo turėjau 2007 m. ima ir lėtai atauga, geležinkelis, kurio taip pilna mano paauglystės nuotraukose, vis dar stovi giliai įleidęs šaknis mano gimtajame mieste, o su kai kuriais žmonėmis vis dar taip norisi susitikti. ir jei jie sugebėjo neužtrokšti toje nuotraukų spintoje per tuos metus, tikriausiai bus kažkur ne tik nuotraukose ir toliau.