Kambarys kaip mūsų kūnas

Kambarys yra didesnis mūsų kūnas, sakė vienas protingas arabas. Kūnas, po kurį galime vaikščioti, iš kurio galime išeiti ir išsikelti. Bet ir išsikėlus jis atbėgs iš paskos, pamatysime, jog į naują vietą atsivežėme tą patį kambarį ir jo baldai turi tuos pačius įpročius ir į stalo kampą užsigaunam vis tą patį kelį. Rašė vienas protingas lietuvis Kęstutis Navakas (Gero gyvenimo kronikos. 20 p.).

Ir aš nepaliauju laukti, kol prisijaukinsiu naują savo kambarį su viltimi iš/atrasti save iš naujo.

kas liečia... kraustymąsi

/Šį tekstą rašiau užrakinusi duris, atidavusi raktus, dardėdama pakeliui į mamos namus./


Per šią savaitę išmečiau ir palikau tiek daiktų, kad laisvai būtų užtekę įsikurti be lagamino atvykusiam naujakuriui / naujakurei. Atsikračiau galybės indų, drabužių, knygų, virtuvės įrankių bei rakandų ir t. t.


Iš pradžių pasirinkimai buvo lengvi: pirmiausiai iškeliavo suplyšę, pasenę, atsibodę daiktai. Paskui darėsi sunkiau. Kas mažiau naudojama ar užima daug vietos irgi su širdgėla buvo metama lauk arba atiduodama. Prifarširavus lagaminus ir krepšius tiek, kad per siūles tratėjo, mus ištiko nusivylimas. Didysis lagaminas buvo nepakeliamas. Tada išryškėjo tikrieji prioritetai. Kad galėtų likti svarbiausios knygos, išmečiau plaukų tiesintuvą, palikau dvi lėkštes (vieninteles, kurias planavau pasiimti), išėmiau svarstykles (bliamba!) ir atsikračiau vos vienos knygos. Kurių galų, kas žino.


Nors knygų buvo gaila kažkaip racionaliai dėl jų išskirtinumo arba investicijų, apsiverkiau, kai galvojau, kad nepavyks pasiimti dviejų mylimiausių pledukų. Lyg ir niekuo neypatingi: vienas mėlynai languoto audinio, o kitas dryžuotas baltomis, mėlynomis, rožinėmis juostelėmis. Juos turiu dar nuo gyvenimo Vilniuje laikų. Jais apklodavau lovą ankštame bendrabučio kambarėlyje. Bet šiame mieste šie pledukai dar labiau pasikrovė jausmais. Po jais skaitydavau knygas, jais užklodavau užsnūdusį cl, su jais ir po jais rutuliodavomės, jais apsisiausdavau neradusi chalato.


Tai, kad šie pledukai tapo svarbesni už galybę knygų, batų, virtuvinių daiktų, rūbų, tikrai neatsitiktinumas. Iš karto prisiminiau seniai klausytą podcastą apie prieraišumą ir H. Harlow eksperimentus. Švelnūs, malonūs liesti daiktai suteikia ne tik fizinę šilumą, bet ir patenkina gyvybiškai svarbų jausminio prieraišumo poreikį. Kaip ir ne iš visai etiškų Harry Harlow eksperimentų paaiškėjo, kad nuo gimimo atskirtos beždžionės gerokai didesnę laiko dalį praleisdavo su švelniu audiniu apdengtomis mamomis robotėmis, kurios neatliko daugiau jokios funkcijos, nei su maitinančiomis, tačiau šaltomis metalinėmis robotėmis. Prieraišumo poreikį tik labai trumpomis akimirkomis nugalėdavo alkio jausmas.


Prisiminus tų pledukų prisilietimą, net dabar, rašant šį tekstą, susikaupė gumulas gerklėj. Bet fiuuuu, jie kartu su manim važiuoja į nežinią. Liesti, liestis, įsikniaubti ir ne taip baisu.

gizmo-kaka

Vakar vartydami netflixą, užkliuvom už gremlinų filmo. Nors nei siužetas, nei aiškios scenos nebuvo išlikusios atmintyje, iš karto prisiminiau tą vidinį virpėjimą vaikystėje, kai gremlinus rodydavo per lnk. Prieštaringų jausmų – švelnumo, jaukumo ir baimės bei pasišlykštėjimo tais padarėliais – nuotrupos buvo gyvos mano mintyse. Bet buvau tikra, kad šis filmas man šįkart būtų juokingas.

Ir taip pasigirdo: davai pažiūrim truputį, noriu vėl pamatyti tą vietą, kai jie iš pūkuotų gyvūnėlių pavirsta pabaisomis. Truputį, gal 10 minučių. Tai aišku, peržiūrėjom visą filmą!

Kaip keista ir įdomu buvo vėl susidurti su vaikystės baime, kelis kartus vis tiek krūptelėti ir būti taip įsijautus į filmą, kad neišvengiau garsiai pabarti veikėjų (nu greičiau, greičiau, bėk ten!). Taip, aš dažnai tai darau.

Čia dabar galėtų labai tikti moralas apie tai, kaip kartais sveika akis į akį susidurti su senomis, nekonstruktyviomis baimėmis. Ir jei gali susidurti su maža vaikystės baime, gali ir dar daugiau. Bet kas aš jums? Kokia nors kaučerė? O užslėptas moralas iš tikrųjų yra: jei jums patinka mėgautis kvailais dalykais, tai ir mėgaukitės. Amen.

grupės ir išdavikai

Hidden Brain: Episode 24: Tribes and Traitors.

Labai skaudus ir labai gražus podcastas, kuriame paliečiama grupės ir išdavikų tema. Realios istorijos apie tai, kaip parodžius empatiją grupės priešo atžvilgiu, užsitarnaujama išdaviko etiketė. Kaip gilus skausmas ir trauma, neretai trukdo suprasti bei įsijausti į kitos grupės kančią. Nors pavyzdžiai iš Izraelio ir Palestinos konflito, priminė nemažos dalies lietuvių požiūrį į holokaustą. Tarsi pripažinus kitų žmonių grupinę traumą ir kančias, iš tavosios bus atimta teisė į sąvąjį skausmą. Pavyzdžių tikriausiai būtų galima surasti begalę ir ne tik iš tarpvalstybinių, bet ir tarpasmeninių konfliktų. Labai padeda save pagauti, kai prieš bandant įsiklausyti, (vos) neišsprūsta, o bet aš..


Norint pasiklausyti, reikėtų paieškoti čia.

užsimerkus

Daug dalykų atsitinka ir (arba) gali atsitikti, kai esi užsimerkęs. Pamenu tuos rytus savo vaikystės namuose, kai prabudus, tačiau dar neatsimerkus, jausdavau, kad kambarys visiškai pripildytas saulės šviesa. Būdavo taip šilta ir ramu. Tą akimirką tikėdavau, kad išaušo vasaros diena, tačiau užtekdavo šiek tiek išsibudinti ir prisiminti, kad už lango daug sniego ir tikriausiai spaudžia minusas. Ir nors greitai išsisklaidydavęs, tas momentas būdavo toks saldus, saldus.

Kai gyvenau Vilniuje, vaikščiodama ir klausydama muzikos, kartais užsimerkdavau ir bandydavau nueiti kuo ilgesnę atkarpą. Ausyse skambėdavo galbūt modest mouse, gal koks post-rockas, akyse būdavo tamsu ir aš žingsniuodavau gal tris, gal dešimt metrų. Kojos tapdavo sunkesnės, laikas sulėtėdavo. Atsimerkdavau, kai mano vidurius užliedavo toks malonus nesvarumo, baimės ir nežinomybės sukeltas virpulys.

Vakar buvo viena iš tų saulėtų žiemos pabaigos dienų. Išėjau pafotografuoti netoli namų ir, kai jau ruošiausi iš to parkelio link namų, prisiminiau tos saldžios apgavikiškos saulės rytus, tas trumputes nesvarumo atkarpas. Užsimerkiau. Po kojomis gurgdždėjo sniegas, netoliese pravažiuodavo automobiliai, ir nieko neatsitiko. Kartais tai daugiausia kas gali įvykti.

... and you gave me a crock of it.

Manchester I gave you fifty years and you gave me a crock of it. (Antony Rowland)

T. I gave you 5 years and you gave me a crock of it. — Taip norisi perfrazuoti šią eilėraščio eilutę. Bet kartais naudinga suvokti, kaip viskas bergždžia, kad galėtum pakeisti eilę prekybos centre, senus rūbus ar tikslą.

Nors pabaiga, kiek nuspėjama ir nebetaip taikliai apibūdina šiandienos jauseną, visas eilėraštis čia.

sukeistinimas

Labai keista čia sugrįžti ir rasti visus šiuos įrašus. Kartais jie tokie nebeatrakinami, kad rodosi parašyti kito žmogaus, kartais tokie vis dar maudžiančiai svarbūs ir daug geriau suformuluoti, nors ir kliaujantis kažkokiu intuityviu jausenų apčiupinėjimu. Keistas yra apskritai šitas noras kažką vis čia parašyti: neturiu nei skaitytojų (nors užklysdavo vienas kitas), nei pati čia dažnai užsuku. Bet tas neapibrėžtumas tarp privataus ir viešo yra kažkoks varikliukas, verčiantis ieškoti įdomesnių prieigos būdų, bandyti išlaviruoti tarp visiško dienoraščio (atsikėliau, išgėriau kavos, paskaičiau šį bei tą, dirbau, nesisekė ir pan.) ir meninio teksto (kam tos pretenzijos?). Be to, keista ir gera susitikti su praeities savimi: pasimatuoti emocijas, ambicijas, svajones (ką išaugau, kam pati susitraukiau), surasti, kas liko pamiršta giliai atminties stalčiuje ir apsaugoti nuo laiko kandžių. Atrodo, kad mano siekis čia sugrįžti panašus į rusų formalistų apibūdintą sukeistinimo priemonę. Žiūrint į savo senus, kartais nebeatpažįstamus įrašus, šiek tiek įskyla automatizuoti savęs matymo akiniai ir aš iš naujo pamatau ją / kitą / save.